Kinas turi nepaprastą galią perkelti mus į kitus pasaulius, supažindinti su išgalvotais herojais ir priversti patikėti neįmanomais dalykais. Tačiau niekas taip stipriai nepaveikia žiūrovo, kaip suvokimas, jog ekrane matomi šiurpą keliantys, tragiški ar herojiški įvykiai nutiko iš tikrųjų. Frazė „paremta tikrais įvykiais“ filmo pradžioje neretai pakeičia visą žiūrėjimo patirtį: mes nebevertiname scenarijaus vingių kaip scenaristo išmonės, o stebime tikrą žmogišką dramą, kuri dažnai pranoksta bet kokią fantaziją. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino juostas, kurios ne tik sulaukė pasaulinio pripažinimo, bet ir atskleidė sukrečiančias tiesas apie žmonijos istoriją, nusikaltimus ir neįtikėtiną valią išgyventi.
Šindlerio sąrašas (Schindler’s List): žmogiškumas nežmoniškomis sąlygomis
Steveno Spielbergo šedevras, išleistas 1993 metais, iki šiol laikomas vienu svarbiausių filmų kino istorijoje. Nors daugelis žino pagrindinę siužeto liniją, tikroji istorija, slypinti už šios juostos, yra dar sudėtingesnė ir gilesnė. Filmas pasakoja apie Oskarą Šindlerį, vokiečių verslininką ir nacių partijos narį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo daugiau nei tūkstantį žydų, įdarbindamas juos savo gamykloje.
Filmo poveikis slypi ne tik režisūriniuose sprendimuose, pavyzdžiui, pasirinkime filmuoti nespalvotai, bet ir istoriniame tikslume. Oskaras Šindleris nebuvo tipiškas herojus – jis buvo verslininkas, mėgęs prabangą, alkoholį ir moteris, iš pradžių siekęs tik pasipelnyti iš karo. Būtent ši transformacija iš oportunisto į humanitarą sukrečia labiausiai. Tikrovėje Šindleris išleido visą savo turtą kyšiams nacių pareigūnams ir maistui savo darbuotojams pirkti, karą baigdamas visiškai bankrutavęs.
Kodėl tai sunku suvokti?
Žiūrovams sunku patikėti sisteminiu žiaurumu, kurį vaizduoja filmas – nuo atsitiktinių sušaudymų getuose iki koncentracijos stovyklų kasdienybės. Amono Gioto, stovyklos komendanto, personažas, kurį įkūnijo Ralphas Fiennesas, yra vienas labiausiai gąsdinančių piktadarių kine, tačiau istoriniai šaltiniai teigia, kad tikrasis Giotas buvo dar žiauresnis. Tai filmas, kuris neleidžia pamiršti Holokausto baisumų ir primena, kad net tamsiausiais laikais vienas žmogus gali pakeisti tūkstančių likimus.
Dievo miestas (City of God): brutalus skurdo ir nusikalstamumo ratas
2002 metais pasirodžiusi brazilų drama „Dievo miestas“ (Cidade de Deus) smogė kino pasauliui kaip elektros iškrova. Filmas nukelia į vieną pavojingiausių Rio de Žaneiro rajonų, kurį patys gyventojai vadina Dievo miestu. Tai pasakojimas apie organizuoto nusikalstamumo gimimą 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, matomas per jauno fotografo akis.
Labiausiai sukrečia tai, kad daugelis filme vaidinusių aktorių nebuvo profesionalai – jie buvo tikri favelų (lūšnynų) gyventojai. Režisierius Fernando Meirellesas siekė maksimalaus autentiškumo. Scenos, kuriose vaikai laiko ginklus ir dalyvauja gaujų karuose, nėra tik meninė priemonė. Tai buvo ir tebėra daugelio Brazilijos lūšnynų realybė. Filme vaizduojamas personažas Mažasis Zė (Li‘l Zé) yra paremtas tikru nusikaltėliu, kuris terorizavo rajoną ir sukūrė narkotikų imperiją.
- Socialinė atskirtis: Filmas parodo, kaip valstybės apleisti rajonai tampa atskiromis valstybėmis su savo įstatymais.
- Smurto ciklas: Vaikai, matydami smurtą, patys tampa žudikais, nes neturi kitų pavyzdžių ar galimybių išgyventi.
- Tikri įvykiai: Didžioji dalis filme rodomų susišaudymų ir gaujų konfliktų yra paremti tikrais policijos protokolais ir liudininkų pasakojimais.
Sniego draugija (Society of the Snow): kai viltis lieka vieninteliu maistu
Nors apie 1972 metų Andų lėktuvo katastrofą buvo sukurtas ne vienas filmas (garsiausias iš jų – „Alive“), 2023 metų juosta „Sniego draugija“ (La sociedad de la nieve) privertė pasaulį iš naujo išgyventi šią tragediją su neįtikėtinu realizmu. Tai istorija apie Urugvajaus regbio komandą, kurios lėktuvas sudužo atokiuose Andų kalnuose.
Išgyvenimo istorija yra tiek pat įkvepianti, kiek ir šiurpinanti. Iš 45 lėktuvu skridusių žmonių išgyveno tik 16. Jie kalnuose, esant minusinei temperatūrai, be tinkamų drabužių ir maisto, praleido 72 dienas. Tačiau labiausiai pasaulį sukrėtęs faktas, kurį filmas vaizduoja su didžiule pagarba, bet be užuolankų, yra antropofagija. Kad išgyventų, likusieji gyvi buvo priversti valgyti mirusių draugų ir giminaičių kūnus.
Psichologinis lūžis
Sunku patikėti ne tik fizine ištverme, bet ir psichologine stiprybe. Tikroji istorija atskleidžia, kad sprendimas naudoti kūnus maistui buvo priimtas ne kaip gyvuliškas instinktas, o kaip gilus, beveik religinis pasiaukojimo ir komunijos aktas. Išgyventojai sudarė paktą: jei aš mirsiu, tu gali naudoti mano kūną, kad gyventum. Tai istorija apie draugystę, kuri peržengia mirties slenkstį.
Zodiakas (Zodiac): žudikas, kurio niekas nesugavo
Daugelis kriminalinių filmų baigiasi blogiuko suėmimu ir teisingumo triumfu. Davido Fincherio „Zodiakas“ (2007) sukrečia būtent tuo, kad jis neatneša katarsio. Tai tikra istorija apie serijinį žudiką, kuris 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose terorizavo San Fransisko apylinkes, siuntė policijai ir laikraščiams šifruotus laiškus ir tyčiojosi iš teisėsaugos.
Filmas kruopščiai atkuria žurnalistų ir detektyvų, kurie paskyrė savo gyvenimus šiai bylai, obsesiją. Tikrasis Zodiako žudikas oficialiai nužudė penkis žmones (nors pats gyrėsi nužudęs 37), ir jo tapatybė dešimtmečius liko nepatvirtinta. Filme parodoma, kaip tyrimas sugriovė tyrėjų asmeninius gyvenimus, karjeras ir sveikatą. Tai vienas tiksliausių procedūrinių filmų, parodančių, kad realiame gyvenime bylos ne visada išsprendžiamos per 90 minučių, o kartais lieka atviros žaizdos visuomenės kūne visą amžių.
12 vergovės metų (12 Years a Slave): pavogtas gyvenimas
Istorinių filmų apie vergovę sukurta nemažai, tačiau Steve’o McQueeno režisuota juosta išsiskiria savo brutalumu ir tiesioginiu rėmimusi Solomono Northupo memuarais. Tai nėra išgalvota drama – tai laisvo žmogaus, gyvenusio Niujorke, pagrobimo ir pardavimo į vergovę istorija.
Žiūrovui sunku patikėti teisine ir moraline sistema, kuri leido tokius nusikaltimus. Solomonas Northupas buvo išsilavinęs muzikantas, turėjęs šeimą, tačiau vieną dieną jis tiesiog dingo ir atsibudo grandinėse. Filmas be pagražinimų rodo plantacijų kasdienybę, fizines bausmes ir psichologinį terorą. Tai priminimas, kad vergovė nebuvo tik ekonominė sistema – tai buvo sistema, skirta visiškai palaužti žmogaus dvasią. Faktas, kad Solomonui pavyko atgauti laisvę tik po 12 metų ir kad jo pagrobėjai niekada nebuvo nubausti, palieka sunkų neteisybės jausmą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Filmai, paremti tikrais įvykiais, dažnai kelia daug klausimų apie tai, kur baigiasi tiesa ir prasideda režisieriaus fantazija. Štai keletas atsakymų į dažniausiai kylančius klausimus.
Ar filmai „paremti tikrais faktais“ yra 100% tikslūs?
Beveik niekada. Net ir istoriškai tiksliausiuose filmuose režisieriai dažnai sujungia kelis realius asmenis į vieną personažą, pakeičia įvykių chronologiją dėl dramatinio efekto arba sukuria dialogus, kurių niekas negalėjo užfiksuoti. Tikslas dažniausiai yra perteikti įvykio esmę ir emociją, o ne dokumentinį tikslumą.
Kuris iš minėtų filmų laikomas istoriškai tiksliausiu?
Filmas „Zodiakas“ dažnai giriamas už maniakišką dėmesį detalėms. Režisierius Davidas Fincheris ir scenaristai praleido metus tyrinėdami policijos ataskaitas ir kalbėdami su liudininkais, kad atkurtų įvykius kuo tiksliau. Taip pat „12 vergovės metų“ labai tiksliai seka paties Solomono Northupo knygą.
Kodėl mums patinka žiūrėti sukrečiančius tikrus įvykius?
Psichologai teigia, kad tai susiję su empatija ir noru suprasti žmogaus prigimtį. Matydami, kaip realūs žmonės įveikia neįtikėtinus sunkumus, mes patys jaučiame įkvėpimą. Taip pat tai yra būdas saugiai „parepetuoti“ baimę ir tragediją, sėdint ant sofos, bei išmokti istorijos pamokas.
Ar aktoriai bendrauja su realiais žmonėmis, kuriuos vaidina?
Jei prototipai yra gyvi, aktoriai dažnai stengiasi su jais susitikti. Pavyzdžiui, filme „Sniego draugija“ kūrybinė grupė glaudžiai bendradarbiavo su išgyvenusiais katastrofos dalyviais, kad tiksliai atkurtų ne tik įvykius, bet ir atmosferą bei tarpusavio santykius.
Autentiškumo kaina ir etinė atsakomybė
Kuriant filmus pagal tikras tragedijas, kūrėjai susiduria su didžiule etine atsakomybe. Tai nėra tik pramoga – tai realių žmonių skausmas, netektys ir atsiminimai. Netinkamas istorijos interpretavimas gali įžeisti aukas ar jų artimuosius bei iškreipti visuomenės supratimą apie istorinę tiesą. Pavyzdžiui, vaizduojant nusikaltėlius, visada kyla pavojus juos romantizuoti arba paversti pernelyg charizmatiškais, taip netyčia sumenkinant jų padarytą žalą.
Visgi, geriausi šio žanro filmai atlieka neįkainojamą šviečiamąją funkciją. Jie priverčia mus domėtis istorija, skaityti knygas, ieškoti papildomos informacijos ir diskutuoti apie sudėtingas moralines dilemas. Kai žiūrovas po filmo peržiūros naršo internete ieškodamas „tikrosios istorijos“, tai reiškia, kad filmas pasiekė savo tikslą – jis ne tik sukrėtė, bet ir paskatino mąstyti apie realų pasaulį, kuriame gyvename. Tokie filmai tampa paminklais tiems, kurių istorijos kitu atveju galėtų būti pamirštos laiko tėkmėje.
