Daugelis lietuvių moterų, nusprendusių išbandyti laimę senelių slaugos sektoriuje Vokietijoje, tikisi atsidurti sterilioje, vokiška tvarka kvepiančioje aplinkoje, kurioje vyrauja ramybė ir punktualumas. Tačiau realybė dažnai pateikia staigmenų, o viena iš didžiausių – darbo pasiūlymai ne pas etninius vokiečius, o pas rusakalbius Vokietijos gyventojus. Tai didžiulė, specifinė ir dažnai mažai aptariama darbo rinkos niša. Kelionė mikroautobusu iš Lietuvos į Vokietiją neretai baigiasi ne sename bavariškame kaimelyje, o daugiabutyje Berlyne, Hamburge ar Diuseldorfe, kur peržengus slenkstį pasigirsta ne „Guten Tag“, o rusiškas pasisveikinimas. Ši patirtis atveria duris į visai kitokį slaugos pasaulį, kuriame susipina posovietinis mentalitetas, vokiška socialinė sistema ir specifiniai kultūriniai lūkesčiai.
Kodėl Vokietijoje tiek daug rusakalbių senjorų?
Norint suprasti šio darbo specifiką, pirmiausia reikia suvokti demografinę situaciją. Vokietijoje gyvena milijonai žmonių, kilusių iš buvusios Sovietų Sąjungos. Tai vadinamieji vėlyvieji persikėlėliai (vok. Spätaussiedler) – etniniai vokiečiai ir jų šeimos nariai, kurie į Vokietiją grįžo 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose. Taip pat didelę grupę sudaro žydų tautybės emigrantai, atvykę pagal specialias kvotas.
Šie žmonės Vokietijoje gyvena jau dešimtmečius, tačiau senatvėje daugelis jų susiduria su fenomenu, gerai žinomu gerontologijoje – demencijos ar Alzheimerio ligos atveju žmogus dažnai pamiršta vėliau išmoktą kalbą (vokiečių) ir grįžta prie gimtosios (rusų). Čia atsiranda didžiulis poreikis slaugėms, kurios ne tik turi medicininių ar slaugos žinių, bet ir gali komunikuoti rusiškai. Lietuvėms, ypač vyresnės kartos, kurios puikiai moka rusų kalbą, tai tampa didžiuliu konkurenciniu pranašumu, leidžiančiu gauti darbą net ir nemokant vokiškai.
Darbo kasdienybė: kultūriniai skirtumai ir maistas
Darbas rusakalbėje šeimoje Vokietijoje iš esmės skiriasi nuo darbo vokiečių šeimoje, ir vienas ryškiausių skirtumų yra buitis bei mityba. Vokiečių senjorai dažnai laikosi griežto režimo, valgo gana paprastą, dažnai pusfabrikačiais paremtą maistą vakarienei (vok. Abendbrot – duona su sūriu ar dešra). Tuo tarpu rusakalbėse šeimose maisto kultas yra gyvas ir labai svarbus.
Slaugei iš Lietuvos tai turi dvejopą reikšmę:
- Gaminimo krūvis: Tikimasi, kad slaugė gamins „naminį“ maistą. Sriubos, kotletai, blynai, balandėliai – tai kasdienybė. Šeimos dažnai nori, kad senelis ar močiutė valgytų tai, ką buvo įpratę valgyti visą gyvenimą.
- Produktų pasirinkimas: Apsipirkimas dažnai vyksta ne tik „Lidl“ ar „Aldi“, bet ir specializuotose „rusiškose“ parduotuvėse (pvz., „Mix Markt“), kur ieškoma specifinių produktų: grikių, kefyro, tam tikros rūšies varškės ar dešros.
- Vaišingumas: Neretai slaugė laikoma „sava“, todėl ji kviečiama valgyti kartu prie bendro stalo. Tai sukuria šiltesnę atmosferą nei vokiečių šeimose, kur personalas dažnai turi valgyti atskirai, tačiau tai taip pat gali trinti ribas tarp darbo ir poilsio laiko.
Psichologinis klimatas ir „savo žmogaus“ statusas
Lietuvės dažnai pastebi, kad dirbant pas rusakalbius emigrantus Vokietijoje, santykis yra daug emocionalesnis. Čia mažiau formalumų, bet daugiau asmeninių dramų. Senoliai, kurie jaučiasi izoliuoti svetimoje šalyje dėl kalbos barjero, slaugėje iš Lietuvos mato ne tik darbuotoją, bet ir pašnekovę, psichologę ar net dukrą.
Tai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Iš teigiamos pusės – mažesnis vienišumo jausmas pačiai slaugei, galimybė laisvai bendrauti, žiūrėti tas pačias televizijos laidas ar suprasti kultūrinius juokelius. Tačiau egzistuoja ir „posovietinio mentaliteto“ šešėlis. Kai kuriose šeimose vis dar gajus hierarchinis supratimas, kad jei moku pinigus, darbuotojas priklauso man 24 valandas per parą. Vokiečių šeimos dažniau gerbia įstatymiškai numatytą laisvą laiką, tuo tarpu rusakalbėse šeimose ribos dažnai išsitrina, ir slaugė gali būti paprašyta atnešti arbatos vidurnaktį vien todėl, kad „mes juk savi“.
Vokiška medicina rusiškuose namuose
Įdomus paradoksas yra tas, kad nors buitis yra rusiška, medicininė priežiūra ir aprūpinimas yra vokiški. Tai didelis palengvinimas slaugei. Vokietijos sveikatos draudimo kasos (Pflegekasse) skiria lėšų modernioms funkcinėms lovoms, keltuvams, vežimėliams ir higienos priemonėms.
Rusakalbės šeimos, puikiai žinodamos savo teises, dažnai išreikalauja maksimalų aprūpinimą savo artimiesiems. Todėl lietuvės, atvykusios į tokius namus, randa visą reikalingą įrangą, kuri tausoja slaugės nugarą ir sveikatą. Skirtumas tik tas, kad instrukcijas, kaip naudotis vaistais, dažnai tenka versti iš vokiečių į rusų kalbą tiek pacientui, tiek kartais ir jo artimiesiems.
Reikalavimai ir atlygio specifika
Finansinis aspektas yra vienas svarbiausių motyvų. Ar atlyginimas skiriasi priklausomai nuo to, kokioje šeimoje dirbama? Oficialiai – ne, nes įkainius nustato agentūros, tačiau yra niuansų.
Kalbos barjeras kaip svertas: Jei slaugė nemoka vokiškai, jos pasirinkimas yra ribotas. Darbas rusakalbėse šeimose jai yra išsigelbėjimas. Agentūros tai žino ir kartais gali siūlyti kiek mažesnį tarifą nei toms slaugėms, kurios laisvai kalba vokiškai ir gali rinktis iš platesnio vokiškų šeimų rato. Tačiau patyrusios slaugės, kurios moka susitvarkyti su sunkiais ligoniais, yra vertinamos vienodai gerai.
Dažnai pasitaiko, kad rusakalbės šeimos ieško slaugių privačiai, per rekomendacijas ar socialinius tinklus, apeidamos agentūras. Nors tai gali reikšti didesnį atlyginimą „į rankas“, tai taip pat kelia didelę riziką: nėra socialinių garantijų, draudimo, o konflikto atveju slaugė lieka visiškai neapginta svetimoje šalyje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Moterims, svarstančioms apie slaugos darbą Vokietijos rusakalbėse šeimose, kyla daugybė specifinių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius:
Ar būtina mokėti vokiečių kalbą dirbant rusakalbėje šeimoje?
Dažniausiai – ne. Pagrindinė komunikacija su pacientu ir jo artimaisiais vyksta rusiškai. Tačiau minimalios vokiečių kalbos žinios yra didelis privalumas: prireikus iškviesti greitąją pagalbą, nueiti į vaistinę ar parduotuvę, susikalbėti bus daug paprasčiau. Visgi, tai viena iš nedaugelio sričių Vokietijoje, kur galima dirbti be vokiečių kalbos.
Ar darbo krūvis rusakalbėse šeimose didesnis nei vokiečių?
Tai priklauso nuo konkrečios situacijos ir paciento būklės, tačiau buityje krūvis gali būti kiek didesnis dėl intensyvesnio maisto gaminimo ir dažnesnio namų tvarkymo. Taip pat emocinis krūvis gali būti didesnis dėl mažesnio privatumo ir glaudesnio bendravimo su šeima.
Ar legalus toks darbas?
Taip, jei dirbama per oficialią įdarbinimo agentūrą (Lietuvos ar Vokietijos) ir turima A1 forma. Darbas tiesiogiai „pagal skelbimą“ be sutarties yra nelegalus ir rizikingas, nepriklausomai nuo šeimos tautybės.
Ką daryti, jei kyla konfliktas su šeima dėl „sovietinio“ požiūrio?
Jei dirbate legaliai per agentūrą, pirmiausia kreipkitės į savo vadybininką. Agentūra veikia kaip tarpininkas ir gali padėti nubrėžti ribas arba, esant nepakeliamoms sąlygoms, pakeisti šeimą. Privačiu atveju esate palikta likimo valiai.
Ar tiesa, kad rusakalbiai senjorai žiūri rusišką televiziją?
Taip, tai labai dažnas reiškinys. Daugelyje namų nuolat įjungti rusiški kanalai. Tai gali būti privalumas, jei norite suprasti, kas sakoma, bet ilgainiui nuolatinis informacinis triukšmas gali varginti, ypač atsižvelgiant į dabartinį geopolitinį kontekstą. Svarbu išlaikyti neutralumą ir vengti politinių diskusijų darbo vietoje.
Iššūkiai: politika ir pasaulėžiūra
Vienas subtiliausių ir pastaruoju metu aštriausių kampų dirbant rusakalbėse šeimose Vokietijoje yra geopolitinė situacija. Lietuvės slaugės ir vietiniai rusakalbiai gyventojai gali turėti kardinaliai priešingas nuomones apie įvykius pasaulyje.
Senjorai, didžiąją laiko dalį praleidžiantys prie televizoriaus, dažnai gyvena informaciniame burbule. Slaugei tai tampa kantrybės ir profesionalumo išbandymu. Patyrusios darbuotojos pataria griežtai atskirti darbą nuo politikos: nesivelti į diskusijas, nekeisti senjorų nuomonės ir tiesiog atlikti savo pareigą – rūpintis žmogaus fizine sveikata ir gerove. Tai reikalauja didelės emocinės ištvermės, tačiau yra būtina sąlyga norint išlaikyti ramią darbo aplinką. Kartais šeimos nariai, vaikai ar anūkai, jau yra labiau integruoti į vokišką visuomenę ir turi kitokį požiūrį, todėl su jais bendrauti būna lengviau.
Ateities perspektyvos šioje rinkoje
Žvelgiant į ateitį, slaugos poreikis rusakalbėse šeimose Vokietijoje tik didės. Pirmoji didžioji emigrantų banga sensta, ir artimiausius 10–15 metų šių paslaugų paklausa išliks itin aukšta. Nors naujosios kartos slaugės iš Lietuvos vis geriau moka anglų ar vokiečių kalbas ir rečiau renkasi rusų kalbą kaip bendravimo priemonę, vyresnės kartos darbuotojoms ši niša išliks viena patraukliausių ir stabiliausių galimybių užsidirbti orų atlyginimą Vakarų Europoje, neįveikiant sudėtingo kalbos barjero. Tai rinka, kuri turi savo specifines taisykles, kvapus ir charakterį, ir norint joje sėkmingai dirbti, reikia ne tik profesinių įgūdžių, bet ir kultūrinio lankstumo bei žmogiško supratingumo.
