Svarstant apie galimybę užsidirbti užsienyje, darbas Vokietijoje prižiūrint senelius dažnai atrodo kaip vienas patraukliausių variantų. Skelbimai mirga pažadais apie nemokamą apgyvendinimą, maitinimą, kelionių kompensavimą ir solidų atlyginimą, kuris neretai siekia ar viršija 1500–2000 eurų „į rankas”. Atrodytų, tai idealus sprendimas norintiems greitai sutaupyti ar tiesiog pagerinti savo finansinę padėtį, ypač moterims, kurios Lietuvoje susiduria su diskriminacija dėl amžiaus darbo rinkoje. Tačiau už spalvingų reklaminių antraščių slypi sudėtinga, dažnai pilka realybė, apie kurią įdarbinimo agentūros ir tarpininkai linkę nutylėti. Tai nėra tiesiog „buvimas kartu” su senoliu ar pasivaikščiojimai parke; tai sunkus fizinis ir emocinis darbas, kurio sąlygos neretai prasilenkia su Vokietijos ar Europos Sąjungos darbo teisės normomis.
Finansinė pusė: kiek iš tikrųjų lieka kišenėje?
Vienas dažniausių nusivylimų kyla gavus pirmąjį atlyginimą arba susidūrus su mokesčių realybe. Tarpininkai mėgsta nurodyti sumas, kurias šeima moka už paslaugą, tačiau tai nėra suma, kurią gauna slaugytoja. Vokietijos šeima už slaugos paslaugas agentūrai gali mokėti nuo 2500 iki 3500 eurų per mėnesį, tačiau darbuotoją pasiekia tik apie 50–60 procentų šios sumos.
Svarbu suprasti, koks yra jūsų įdarbinimo modelis, nes nuo to priklauso jūsų grynosios pajamos:
- Lietuviška darbo sutartis (komandiruotė): Jūs esate įdarbinama Lietuvos įmonėje ir siunčiama dirbti į Vokietiją su A1 pažymėjimu. Tai saugiausias variantas socialinių garantijų atžvilgiu, tačiau atlyginimas dažnai mokamas mokant minimalią algą ir didelius dienpinigius. Nors „į rankas” suma atrodo gera, kaupiama pensija ir ligos išmokos skaičiuojamos tik nuo minimalios algos.
- Vokiška individuali veikla (Gewerbe): Tarpininkai dažnai įkalba moteris atsidaryti verslo liudijimą Vokietijoje. Tokiu atveju jūs tampate „verslininke”. Nors gaunama suma gali atrodyti didesnė, jūs pati privalote mokėti vokišką sveikatos draudimą (kuris yra brangus), deklaruoti pajamas ir mokėti mokesčius Vokietijos mokesčių inspekcijai. Tarpininkai dažnai „pamiršta” paminėti, kad nutraukus veiklą, mokesčių deklaravimas ir biurokratinės procedūros lieka jūsų asmeniniu galvos skausmu.
- Darbas „juodai”: Nors tai vis rečiau pasitaiko per oficialias agentūras, privatūs tarpininkai vis dar siūlo dirbti be jokių sutarčių. Tai didžiulė rizika – susirgus, įvykus nelaimingam atsitikimui ar šeimai atsisakius mokėti, jūs neturite jokių teisių, o Vokietijos institucijos už nelegalų darbą skiria tūkstantines baudas.
24 valandų priežiūros mitas ir darbo laiko pažeidimai
Terminas „24 valandų priežiūra” (vok. 24-Stunden-Pflege) yra bene labiausiai klaidinantis rinkos terminas. Teisiškai nė vienas žmogus negali dirbti 24 valandas per parą be pertraukų. Tačiau realybėje iš slaugytojų dažnai tikimasi, kad jos bus pasiekiamos bet kuriuo paros metu. Tai yra pagrindinė perdegimo ir sveikatos sutrikimų priežastis.
Tarpininkai dažnai žada, kad turėsite „dvi valandas laisvo laiko per dieną” ir „laisvą savaitgalio popietę”. Realybė priklauso nuo paciento būklės. Jei senolis serga demencija, dažnai keliasi naktimis, klaidžioja ar yra agresyvus, apie poilsį galite pamiršti. Naktinis budėjimas, kai tenka keltis 3–5 kartus per naktį padėti ligoniui nueiti į tualetą ar jį nuraminti, nėra laikomas darbo laiku daugelyje sutarčių, nors iš esmės tai yra sunkus darbas, naikinantis jūsų sveikatą.
Būtina reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai apibrėžtos ne tik darbo, bet ir ramybės valandos. Jei ligonis reikalauja nuolatinės naktinės priežiūros, tokiam pacientui reikalinga ne viena, o dvi besikeičiančios slaugytojos, tačiau šeimos, taupydamos pinigus, bando visą krūvį užkrauti vienam žmogui.
Kalbos barjeras ir jo kaina
Skelbimuose dažnai rašoma: „Vokiečių kalba nebūtina” arba „Užtenka pagrindų”. Tai tiesa tik iš dalies – įsidarbinti be kalbos įmanoma, tačiau tai tiesiogiai kerta per jūsų uždarbį ir darbo kokybę. Slaugytojos, kurios laisvai kalba vokiškai, gali uždirbti 300–500 eurų daugiau už tą patį darbą nei tos, kurios kalbos nemoka.
Dar svarbiau yra tai, kad nemokėdama kalbos tampate pažeidžiama. Jūs negalite:
- Apsiginti nuo nepagrįstų šeimos priekaištų.
- Iškviesti greitąją pagalbą ar paaiškinti medikams situaciją kritiniu atveju.
- Suprasti darbo sutarties detalių, jei ji pateikiama tik vokiškai.
- Paprastai bendrauti su senoliu, o tai didina jo (ir jūsų) frustraciją bei izoliacijos jausmą.
Tarpininkai, siųsdami nemokančias kalbos moteris, dažnai jas siunčia į „sunkias šeimas”, kurios dėl prastos reputacijos ar sudėtingo ligonio būdo nebegali rasti kvalifikuoto personalo. Nemokanti kalbos darbuotoja neturi kito pasirinkimo, kaip tik kentėti.
Gyvenimo sąlygos: kas slepiasi po „atskiru kambariu”?
Agentūros garantuoja nemokamą apgyvendinimą ir maitinimą. Tačiau sąvoka „atskiras kambarys” yra labai plati. Tai gali būti jaukus svečių kambarys su atskiru vonios kambariu, bet gali būti ir pereinamas kambarys, pusrūsis be langų ar kambarėlis, kuriame stovi ir ligonio lovą, atskirta tik širma.
Maitinimas taip pat yra opi tema. Sutartyje numatyta, kad maistu aprūpina šeima. Tačiau dažnai pasitaiko, kad senoliams skiriamas labai specifinis, dietinis ar tiesiog menkas maisto racionas, o pinigų papildomam maistui slaugytojai šeima neskiria. Tenka arba valgyti tai, kas duodama (kas dažnai būna nepakankama dirbant fizinį darbą), arba leisti savo sunkiai uždirbtus pinigus maistui, kas mažina realųjį uždarbį.
Psichologinis smurtas ir izoliacija
Apie tai kalbama mažiausiai. Darbas senelių priežiūroje Vokietijoje reiškia, kad jūs gyvenate savo darbo vietoje. Nėra ribos tarp „namų” ir „darbo”. Jūs esate svetimuose namuose, kur galioja svetimos taisyklės. Neretai pasitaiko, kad šeimos nariai įrengia kameras, stebi, kiek vandens sunaudojate, kada einate miegoti ar ką valgote.
Demencija sergantys pacientai gali būti agresyvūs, įtarūs, kaltinti vagystėmis. Tarpininkai dažnai nereaguoja į slaugytojų skundus dėl psichologinio spaudimo, sakydami: „Pakentėkite, liko tik dvi savaitės”. Tokia izoliacija be artimųjų palaikymo sukelia didžiulį stresą ir depresiją.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla moterims, dar tik planuojančioms išvykti, bet nedrįstančioms paklausti agentūros.
Ar galiu nutraukti sutartį anksčiau laiko, jei sąlygos nepakeliamos?
Teisiškai – taip. Tačiau daugelis tarpininkų sutartyse numato baudas už „nepagrįstą” sutarties nutraukimą arba atsisako apmokėti kelionę namo. Būtina atidžiai skaityti sutarties nutraukimo sąlygas. Jei patiriate smurtą ar grubius darbo sąlygų pažeidimus, turite teisę išvykti nedelsiant, tačiau tai reikia dokumentuoti.
Kas nutinka, jei prižiūrimas asmuo miršta?
Tai dažna situacija. Paprastai tokiu atveju darbo sutartis su konkrečia šeima nutrūksta per kelias dienas ar savaitę. Agentūra gali pasiūlyti kitą vietą („stelle”), tačiau kol jos laukiate, galite likti be pajamų arba turėti skubiai grįžti į Lietuvą savo lėšomis, jei agentūra nesuranda naujos vietos iškart.
Ar man priklauso atostogos?
Dirbant pagal komandiruotę (lietuvišką darbo sutartį), jums kaupiasi atostogos kaip ir bet kuriam kitam darbuotojui. Tačiau dirbant pagal „Gewerbe” (verslo liudijimą), atostogų apmokėjimas nepriklauso – jei nedirbate, negaunate pajamų.
Ką daryti, jei agentūra neperveda atlyginimo?
Tai sudėtingiausia situacija. Jei dirbate legaliai, turite kreiptis į Darbo ginčų komisiją Lietuvoje (jei sutartis lietuviška) arba Vokietijos institucijas (jei sutartis vokiška). Todėl niekada negalima pradėti dirbti nepasirašius sutarties. Saugokite visus darbo valandų apskaitos žiniaraščius ir susirašinėjimus.
Kaip apsaugoti save pasirašant sutartį
Norint išvengti skaudžių nusivylimų, būtina imtis iniciatyvos dar prieš išvykstant iš Lietuvos. Aklas pasitikėjimas tarpininko žodžiu yra didžiausia klaida. Pirmiausia, reikalaukite, kad jums būtų suteikta galimybė pabendrauti su buvusia ar šiuo metu dirbančia slaugytoja toje šeimoje. Jei agentūra kategoriškai atsisako tai padaryti motyvuodama duomenų apsauga, tai rimtas signalas, kad kažkas slepiama.
Antra, reikalaukite detalaus paciento anketos (vok. Fragebogen) vertimo arba originalo. Dažnai tarpininkai sušvelnina diagnozes: „šiek tiek užmaršus” realybėje gali reikšti pažengusią Alzheimerio ligą, o „padeda persikelti” – visiškai paralyžiuotą, antsvorio turintį asmenį, kurį reikės kilnoti. Jūsų nugaros sveikata yra neįkainojama, todėl, jei pacientas nevaikšto, namuose privalo būti keltuvas (vok. Lifter). Jei jo nėra – atsisakykite pasiūlymo.
Galiausiai, aiškiai aptarkite interneto ryšį. Šiais laikais tai nėra prabanga, o būtinybė ir saugumo garantas. Būti uždarytai svetimuose namuose be galimybės susisiekti su artimaisiais yra psichologiškai nepakeliama. Įsitikinkite, kad sutartyje įrašyta jūsų teisė į laisvą laiką ir interneto prieigą, o ne tik žodiniai pažadai. Jūsų saugumas ir orumas yra svarbiau už bet kokį uždarbį, todėl nebijokite užduoti nepatogių klausimų ir reikalauti skaidrumo.
