Senstantys tėvai ir būtinybė jais pasirūpinti anksčiau ar vėliau paliečia beveik kiekvieną šeimą. Tai natūralus gyvenimo ciklas, tačiau susidūrus su realybe, daugelis suaugusių vaikų patiria didžiulį šoką. Noras atiduoti duoklę tėvams už suteiktą gyvybę ir auginimą dažnai susiduria su skaudžia buitimi, lėtinėmis ligomis, demencija bei kintančiu artimojo charakteriu. Psichologai pastebi, kad būtent šiame etape padaroma daugiausia klaidų, kurios ne tik nepadeda senyvo amžiaus tėvams, bet ir gali negrįžtamai sugriauti slaugančiojo sveikatą, karjerą bei santykius su savo paties partneriu ir vaikais. Gera valia grįstas pasiaukojimas neretai virsta tylia šeimos tragedija, kurios galima išvengti, jei laiku atpažinsime destruktyvius elgesio modelius.
Pirmoji ir didžiausia klaida – „Superherojaus“ sindromas
Viena dažniausių klaidų, kurią psichologai įvardija kaip tiesų kelią į emocinį ir fizinį išsekimą, yra įsitikinimas: „Aš viską galiu padaryti pats“. Dažniausiai tai kyla iš meilės, pareigos jausmo arba gėdos prašyti pagalbos. Suaugę vaikai bando derinti pilną darbo dieną, savo vaikų auginimą, buitį ir dar pilnavertę tėvų slaugą.
Toks elgesys veda prie globėjo perdegimo sindromo. Jo simptomai vystosi palaipsniui, todėl patys slaugantieji dažnai jų nepastebi tol, kol nepasiekia kritinės ribos. Pagrindiniai požymiai, rodantys, kad prisiėmėte per daug:
- Nuolatinis nuovargis, nepraeinantis net ir išsimiegojus.
- Irzlumas ir pykčio priepuoliai, nukreipti prieš slaugomą tėvą ar kitus šeimos narius.
- Socialinė izoliacija – atsisakoma susitikimų su draugais, pomėgių.
- Sveikatos problemos – nuo nemigos iki širdies ritmo sutrikimų ar depresijos.
Svarbu suprasti, kad vienas žmogus fiziškai negali atstoti visos komandos: slaugytojo, psichologo, vairuotojo, virėjo ir valytojo. Bandymas aprėpti viską ne tik nualina jus, bet ir mažina slaugos kokybę – pervargęs žmogus dažniau daro klaidų duodamas vaistus ar tiesiog praranda kantrybę bendraudamas.
Emocinis šantažas ir nepagrįstas kaltės jausmas
Kita didelė klaida – pasidavimas manipuliacijoms ir nuolatinis kaltės jausmas. Senstantys žmonės, ypač tie, kurie jaučiasi vieniši ar praranda savarankiškumą, neretai nesąmoningai (o kartais ir sąmoningai) naudoja emocinį šantažą. Frazės „Aš tau atidaviau visą gyvenimą, o tu neturi man laiko“ arba „Tu mane apleidai“ yra galingi ginklai, kurie verčia vaikus jaustis blogais, nedėkingais.
Psichologai pabrėžia, kad būtina atskirti realią atsakomybę nuo neurotinės kaltės. Jūs esate atsakingi už tai, kad tėvai būtų saugūs, pamaitinti ir gautų medicininę priežiūrą, tačiau nesate atsakingi už jų emocinę būseną ar laimę 24 valandas per parą. Jei tėvai atsisako bendrauti su kitais žmonėmis, nenori lankyti dienos centrų ar priimti socialinių darbuotojų pagalbos, reikalaudami tik jūsų dėmesio, tai tampa psichologiniu smurtu.
Nuolatinis nuolaidžiavimas tokiems reikalavimams ne tik nepadeda, bet ir skatina tėvų bejėgiškumą bei didina priklausomybę nuo jūsų. Tai užburtas ratas, kurį nutraukti galima tik brėžiant aiškias ribas.
Santykių su broliais ir seserimis griūtis
Tėvų slauga dažnai tampa katalizatoriumi, iškeliančiu senas nuoskaudas tarp brolių ir seserų. Viena iš didžiausių klaidų – nelygus krūvio pasiskirstymas ir komunikacijos stoka. Dažniausiai vienas vaikas (dažnai tas, kuris gyvena arčiau arba yra „minkštesnio“ charakterio) prisiima pagrindinę naštą, o kiti tik kritikuoja arba atsiriboja.
Tai sukelia didžiulį pyktį ir susvetimėjimą. „Pagrindinis“ globėjas jaučiasi išnaudojamas, o kiti šeimos nariai gali jaustis atstumti nuo sprendimų priėmimo arba, priešingai, patogiai nusiplauna atsakomybę.
Norint to išvengti, būtina surengti šeimos susirinkimą (jei reikia – dalyvaujant moderatoriui ar psichologui) ir aptarti konkrečius dalykus:
- Finansai: Kas ir kiek prisideda prie vaistų, maisto, komunalinių mokesčių ar slaugos priemonių?
- Laikas: Galbūt vienas vaikas gali vežti tėvus pas gydytojus, o kitas – tvarkyti dokumentus ar savaitgaliais gaminti maistą?
- Emocinė parama: Tie, kurie gyvena užsienyje ar kitame mieste, privalo reguliariai skambinti tėvams, taip nuimdami emocinio bendravimo krūvį nuo to vaiko, kuris slaugo tėvus kasdien.
Profesionalios pagalbos baimė ir mitai
Daugelyje šeimų vis dar gajus stereotipas, kad tėvų atidavimas į slaugos namus ar net profesionalios slaugės samdymas į namus yra „išdavystė“. Ši nuostata yra viena žalingiausių. Kai tėvams reikalinga specifinė medicininė priežiūra (pvz., esant pažengusiai demencijai, Alzheimerio ligai, gulimiems ligoniams), artimieji, neturintys medicininio išsilavinimo, tiesiog negali suteikti kokybiškos pagalbos.
Bandymas namų sąlygomis atlikti sudėtingas procedūras ar užtikrinti saugumą demencija sergančiam žmogui, kuris gali išeiti iš namų ar palikti įjungtas dujas, yra rizikingas. Klaida manyti, kad „namie geriausia“. Namie geriausia tada, kai ten saugu ir jauku. Tačiau jei namai virsta ligonine, kurioje visi pervargę ir pikti, tai nėra ori senatvė.
Svarstyti apie slaugos namus ar dienos centrus reikia ne tada, kai įvyksta nelaimė, o planuojant į priekį. Tai rodo ne meilės trūkumą, o brandų požiūrį į tėvų saugumą ir orumą. Be to, patikėjus fizinę priežiūrą profesionalams, vaikai vėl gali tapti vaikais – atėję aplankyti tėvų, jie gali bendrauti, laikyti už rankos ir dalintis prisiminimais, užuot keitę sauskelnes ar pykęsi dėl nevalgytos košės.
Savo šeimos aukojimas ant „pareigos aukuro“
Dar viena kritinė klaida – savo sutuoktinio ir vaikų nustūmimas į antrą planą. Kai visas dėmesys ir laikas skiriamas tėvams, nukenčia santykiai su partneriu. Vakarienės metu kalbama tik apie tėvų ligas, savaitgaliai leidžiami tvarkant tėvų butą, o intymumas ir bendros atostogos išnyksta.
Psichologai įspėja: jūsų pirminė šeima yra ta, kurią sukūrėte jūs patys (sutuoktinis ir vaikai). Tėvai yra kilmės šeima. Nors tai skamba žiauriai, prioriteto tvarka sveikoje psichologinėje sistemoje turėtų būti tokia: pirmiausia pasirūpinama savimi, tada partneriu ir nepilnamečiais vaikais, ir tik tada tėvais. Kodėl? Nes jei sugrius jūsų santuoka ar sušlubuos jūsų psichinė sveikata, jūs nebegalėsite padėti niekam – nei savo vaikams, nei tėvams.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla susidūrus su tėvų slaugos iššūkiais.
Ką daryti, jei tėvai kategoriškai atsisako pagalbos, nors jiems jos akivaizdžiai reikia?
Tai viena sudėtingiausių situacijų. Pirmiausia, bandykite suprasti pasipriešinimo priežastį – dažniausiai tai baimė prarasti kontrolę ir savarankiškumą. Venkite liepiamosios nuosakos („Tu privalai“, „Tau reikia“). Vietoje to, naudokite „Aš“ kalbą: „Mama, aš labai nerimauju, kai tu viena lipi į vonią. Man būtų daug ramiau, jei ateitų padėjėja“. Jei situacija kelia grėsmę gyvybei, gali tekti priimti sprendimus ir prieš tėvų valią, pasitelkiant šeimos gydytojo autoritetą.
Kaip susitvarkyti su pykčiu, kai tenka tėvus prausti ar keisti sauskelnes?
Jausmai, tokie kaip pasibjaurėjimas, pyktis ar gėda, yra visiškai natūralūs. Tai vadinama vaidmenų apsikeitimu, ir psichologiškai tai labai sunku – vaikas tampa tėvu savo tėvui. Svarbu savęs už tai neteisti. Jei intymioji higiena jums kelia per didelį stresą ir gadina santykius su tėvais, tai yra rimtas signalas samdyti profesionalią slaugę bent šioms procedūroms atlikti. Jūs neturite visko daryti patys.
Ar normalu jausti palengvėjimą galvojant apie tėvų mirtį?
Taip, tai yra labai dažnas jausmas, apie kurį garsiai nekalbama dėl visuomenės pasmerkimo baimės. Tai nereiškia, kad mylite tėvus mažiau ar linkite jiems blogo. Tai reiškia, kad esate išsekę nuo kančios matymo ir nuolatinės įtampos. Šis jausmas kyla iš noro, kad baigtųsi skausmas ir sudėtinga situacija, o ne iš neapykantos artimajam. Svarbu apie tai pasikalbėti su psichoterapeutu, kad kaltės jausmas jūsų nesuėstų.
Kaip elgtis, jei tėvai serga demencija ir tampa agresyvūs?
Svarbiausia taisyklė – nepriimti to asmeniškai. Agresija, kaltinimai vagystėmis ar neištikimybe yra ligos simptomai, o ne tikroji tėvų nuomonė apie jus. Nesiginčykite ir nebandykite įrodinėti tiesos loginiais argumentais – demencija sergančio žmogaus smegenys to neapdoros. Geriausia taktika yra dėmesio nukreipimas, sutikimas su jų emocija („Matau, kad esi piktas, tai tikrai nemalonu“) ir rami aplinka. Būtinai konsultuokitės su psichiatru dėl medikamentinio gydymo korekcijos.
Kaip išsaugoti ryšį nepametant savęs
Svarbiausia pamoka slaugant senstančius tėvus – suvokti, kad tai yra maratonas, o ne sprintas. Jei išnaudosite visas jėgas per pirmuosius kilometrus, finišo nepasieksite. Psichologinė tėvų slaugos higiena reikalauja išmokti pasakyti „ne“, deleguoti užduotis ir rasti laiko džiaugsmui savo paties gyvenime.
Atminkite, kad geriausia dovana jūsų tėvams yra ne jūsų aukos ir sugriautas gyvenimas, o jūsų buvimas šalia esant ramiam, pailsėjusiam ir emociškai stabiliam. Kai nustojate būti tik slaugytoju ir vėl tampate vaiku – kad ir tik valandai per savaitę, kai atnešate pyragą į slaugos namus ar pasisamdote pagalbininką – jūs atkuriate ryšį. Būtent tas emocinis ryšys, o ne išblizginti namai ar idealiai suduoti vaistai, yra tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenimo pabaigoje. Išdrįskite pasirūpinti savimi, kad galėtumėte oriai ir su meile pasirūpinti jais.
