Kiekvienoje virtuvėje galima rasti tą mažą, šiurkštų metalinį rutuliuką – vielinį šveitiklį. Jis dažniausiai guli šalia indų ploviklio ir kempinėlių, laukdamas pačių sunkiausių užduočių. Kai puodas pridega taip, kad atrodo, jog niekas nebepadės, arba kai orkaitės grotelės pasidengia neįveikiamu riebalų sluoksniu, ranka instinktyviai tiesiasi būtent į metalinį šveitiklį. Tačiau, nors šis įrankis yra nepakeičiamas kovojant su itin stipriais nešvarumais, jis veikia kaip labai grubus švitrinis popierius. Daugelis žmonių, norėdami greitai nuvalyti paviršius, padaro neatitaisomą žalą savo turtui. Įbrėžimai, nušveistas apsauginis sluoksnis ar net visiškai sugadintas daikto funkcionalumas – tai dažnos pasekmės, kurios atsiranda dėl netinkamo šio galingo valymo įrankio naudojimo. Svarbu suprasti, kad metalas yra kietesnis už daugelį buityje naudojamų medžiagų, todėl trintis tarp jų visada baigsis minkštesniojo paviršiaus pralaimėjimu.
Neprisvylančios dangos indai: didžiausia klaida
Viena dažniausių ir brangiausiai kainuojančių klaidų virtuvėje – metalinio šveitiklio naudojimas keptuvėms ir puodams, padengtiems neprisvylančia danga (pavyzdžiui, teflonu ar keramika). Šios dangos yra sukurtos taip, kad maistas prie jų neliptų, o valymas būtų lengvas naudojant tik šiltą vandenį ir švelnią kempinėlę. Tačiau, kai maistas visgi prisvyla, kyla pagunda panaudoti jėgą.
Naudojant metalinį šveitiklį ant tokio paviršiaus, pasekmės yra katastrofiškos:
- Mechaninis pažeidimas: Metalinės gijos akimirksniu subraižo polimerinį sluoksnį. Net jei įbrėžimai iš pradžių atrodo nedideli, jie pažeidžia dangos vientisumą.
- Funkcionalumo praradimas: Pažeistoje vietoje maistas pradės svilti dar labiau, o tai reikalaus dar intensyvesnio šveitimo, sukuriant užburtą ratą, kol indas taps nebenaudojamas.
- Sveikatos rizika: Kai neprisvylanti danga (ypač senesnės kartos teflonas) yra pažeidžiama, mikroskopinės dalelės gali atskilti ir patekti į gaminamą maistą. Nors šiuolaikinės dangos yra saugesnės, valgyti sintetinės dangos likučius nėra nei skanu, nei sveika.
Nerūdijančio plieno buitinė technika
Pavadinimas „nerūdijantis plienas“ gali suklaidinti, verčiant manyti, kad šis metalas yra itin atsparus viskam. Nors jis atsparus korozijai, jo paviršius yra jautrus mechaniniams pažeidimams. Daugelis šiuolaikinių šaldytuvų, indaplovių ar viryklių turi specialią apdailą, kuri suteikia jiems estetinį vaizdą.
Jei atidžiai pažiūrėsite į savo nerūdijančio plieno prietaisus, pamatysite smulkias linijas – tai vadinamasis metalo „grūdas“ arba tekstūra. Valant su metaliniu šveitikliu, ypač jei tai daroma sukamaisiais judesiais arba skersai tekstūros, paviršius bus subraižytas. Šie įbrėžimai ne tik atrodo neestetiškai ir gadina prietaiso vertę, bet ir tampa vieta, kurioje kaupiasi purvas ir drėgmė. Ilgainiui giliuose įbrėžimuose net ir nerūdijantis plienas gali pradėti oksiduotis ar rūdyti, nes pažeidžiamas apsauginis chromo oksido sluoksnis.
Ketaus indai: apsauginio sluoksnio naikinimas
Ketaus keptuvės ir puodai yra vertinami dėl savo ilgaamžiškumo ir gebėjimo išlaikyti šilumą. Svarbiausia ketaus indo savybė – natūralus neprisvylantis sluoksnis, susidarantis iš polimerizuoto aliejaus (vadinamasis „seasoning“). Šis sluoksnis susiformuoja per ilgą laiką ir saugo metalą nuo rūdžių bei neleidžia maistui kibti.
Panaudojus metalinį šveitiklį ketaus indui valyti, jūs ne tik pašalinate maisto likučius, bet ir visiškai nuskutate šį vertingą apsauginį sluoksnį iki pat pliko metalo. Rezultatas – maistas pradės svilti, o pats indas, gavęs drėgmės, ims rūdyti beveik akimirksniu. Jei visgi netyčia panaudojote metalinį šveitiklį, indą teks per naujo „grūdinti“ orkaitėje su aliejumi, kas yra ilgas ir dūmų pilnas procesas.
Stiklo keramikos ir indukcinės kaitlentės
Šiuolaikinės viryklės dažnai turi stiklo keramikos paviršių, kuris atrodo elegantiškai ir yra lengvai valomas, kol nepridega pienas ar padažas. Nors stiklas atrodo kietas, metalinis šveitiklis jam yra mirtinas priešas. Metalas yra kietesnis už stiklą (arba bent jau pakankamai kietas, kad paliktų žymes).
Valant kaitlentę tokiu būdu, atsiranda mikroįbrėžimai. Iš pradžių jie gali būti matomi tik prieš šviesą, tačiau ilgainiui jie tampa gilesni. Į šiuos įbrėžimus patenka maisto likučiai, riebalai ir degėsiai, kuriuos išvalyti tampa neįmanoma. Be to, gilus įbrėžimas kaitinimo zonoje gali susilpninti stiklo struktūrą, todėl padidėja rizika, kad kaitlentė gali įskilti nuo temperatūrų skirtumo ar sunkesnio puodo pastatymo.
Plastikiniai indai ir pjaustymo lentelės
Gali atrodyti, kad plastikinis indas nėra didelė vertybė, todėl jį galima šveisti bet kuo. Tačiau čia problema slypi ne estetikoje, o higienoje. Plastikas yra minkšta medžiaga. Metalinis šveitiklis plastiko paviršių paverčia šiurkščiu, pilnu gilių griovelių.
Kodėl tai pavojinga?
- Bakterijų kaupimasis: Į tuos gilius įbrėžimus patenka maisto dalelės ir drėgmė. Net ir plaunant indaplovėje, išplauti bakterijas iš gilių mikro plyšių yra labai sunku. Tai tampa puikia terpe pelėsiui ir patogenams, tokiems kaip salmonelė ar E. coli, daugintis.
- Estetika ir kvapai: Subraižytas plastikas greičiau nusidažo nuo maisto (pavyzdžiui, pomidorų padažo ar burokėlių) ir ilgiau išlaiko nemalonius kvapus.
Mediniai paviršiai ir baldai
Nesvarbu, ar tai medinė pjaustymo lentelė, ar virtuvinis stalas, ar parketas – metalinis šveitiklis medienai yra griežtai draudžiamas. Visų pirma, jis nuima bet kokį apsauginį laką, aliejų ar vašką, kuriuo mediena buvo padengta. Antra, jis fiziškai drasko medienos plaušą.
Pažeista mediena tampa porėta, ji pradeda sugerti vandenį, išsipučia, gali pradėti pūti ar trūkinėti. Be to, kaip ir plastiko atveju, subraižyta medinė pjaustymo lentelė tampa higienos košmaru, nes bakterijos įsiskverbia giliai į pažeistą medžio struktūrą, iš kur jų praktiškai neįmanoma pašalinti.
Peiliai ir aštrūs įrankiai
Valyti virtuvinius peilius metaliniu šveitikliu yra vienas greičiausių būdų juos atšipinti. Jei plaudami peilį brauksite šveitikliu per ašmenis, metalinės gijos pažeis preciziškai pagaląstą briauną. Peilis ne tik praras aštrumą, bet ant ašmenų gali atsirasti mikroskopinių nelygumų (išmušimų), dėl kurių peilis nebe pjaus, o plėšys maistą. Be to, taip valantis yra didelė tikimybė susižaloti pačiam.
Santechnika: chromuoti čiaupai ir akrilinės vonios
Vonios kambarys taip pat nėra vieta metaliniam šveitikliui, nors kalkių nuosėdos dažnai verčia griebtis radikalių priemonių. Daugelis čiaupų, dušo galvučių ir rankenėlių yra pagaminti ne iš vientiso metalo, o iš plastiko arba pigaus metalo lydinio, padengto plonu chromo sluoksniu.
Metalinis šveitiklis labai greitai subraižo blizgų chromą. Dar blogiau – jis gali visiškai nutrinti chromo sluoksnį, atidengdamas po juo esantį pagrindą, kuris nuo drėgmės pradės oksiduotis ir luptis. Akrilinės vonios ir dušo padėklai taip pat yra itin jautrūs – subraižytas akrilas praranda blizgesį, tampa matinis, o įbrėžimuose pradeda kauptis purvas, todėl vonia atrodo nuolat nešvari, kad ir kiek ją beplautumėte.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kuo pakeisti metalinį šveitiklį valant jautrius paviršius?
Geriausios alternatyvos yra melamino kempinėlės (vadinamosios „stebuklingos kempinėlės“), kurios veikia kaip švelnus trintukas, taip pat mikropluošto šluostės. Įsisenėjusiems nešvarumams puikiai tinka plastikiniai grandikliai arba tiesiog ilgesnis mirkymas šiltame vandenyje su indų plovikliu.
Ar soda gali būti saugi alternatyva šveitimui?
Taip, kepimo soda yra puiki abrazyvinė medžiaga, kuri yra žymiai švelnesnė už metalą. Sumaišius sodą su vandeniu iki pastos konsistencijos, galima saugiai valyti nerūdijantį plieną, keramiką ir net stiklą, nebijant gilių įbrėžimų.
Kaip nuvalyti pridegusį puodą be metalinio šveitiklio?
Įpilkite į puodą vandens, įberkite porą šaukštų sodos (arba įpilkite acto) ir pavirinkite šį mišinį apie 10–15 minučių. Atvėsus, dauguma degėsių turėtų lengvai nusivalyti paprasta kempinėle. Jei reikia, procesą pakartokite.
Ar metalinį šveitiklį galima naudoti orkaitės stiklui?
Geriau nerizikuoti. Nors orkaitės stiklas yra grūdintas, metalas gali palikti įbrėžimų. Geriau naudoti specialius orkaičių valiklius arba sodos pastą, paliekant ją veikti per naktį.
Kada ir kaip saugiai naudoti metalinį šveitiklį
Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skyrėme tam, ko negalima daryti, tai nereiškia, kad metalinį šveitiklį reikia nedelsiant išmesti. Jis turi savo vietą buityje, tik reikia žinoti, kur jį taikyti. Metalinis šveitiklis yra nepakeičiamas valant orkaitės groteles (kurios nėra dengtos emaliu), kepsninių (grilių) groteles, nerūdijančio plieno kriaukles (jei jos nėra veidrodinio blizgesio ir šveičiama atsargiai) bei atnaujinant senus, surūdijusius sodo įrankius.
Svarbiausia taisyklė naudojant šį įrankį – visada išbandyti jį mažame, nematomame plote. Taip pat svarbu reguliariai keisti patį šveitiklį. Senas, riebaluotas ir maisto likučiais aplipęs metalinis kamuoliukas ne tik prastai valo, bet ir tampa bakterijų veisykla. Po kiekvieno naudojimo jį reikėtų kruopščiai išplauti, o pradėjus rūdyti ar trupėti – nedelsiant pakeisti nauju. Protingai naudojamas, jis gali būti pagalbininkas, o ne niokotojas.
