Visuomenė sparčiai sensta, o medicinos pažanga leidžia žmonėms gyventi ilgiau, tačiau tai nereiškia, kad visi senatvę pasitinka būdami stiprios sveikatos. Susidūrimas su realybe, kai artimajam prireikia nuolatinės slaugos ar globos, dažnai tampa ne tik emociniu, bet ir finansiniu šoku šeimai. Daugelis lietuvių, kol patys tiesiogiai nesusiduria su šia problema, klaidingai įsivaizduoja, jog valstybinė pensija ar minimalios santaupos padengs visas išlaidas. Deja, realūs skaičiai rodo visai ką kita: kokybiška senatvė, kai reikalinga profesionali pagalba, kainuoja tūkstančius, o valstybės parama dažnai padengia tik dalį šių kaštų. Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime, iš ko susideda senyvo amžiaus žmogaus slaugos kaina, kokie yra paslėpti mokesčiai ir kokių sumų gali tekti ieškoti šeimos biudžete.
Slauga namuose ar specializuotoje įstaigoje: kainų žirklės
Pirmasis klausimas, kurį sprendžia artimieji, yra pasirinkimas tarp slaugos namuose ir apgyvendinimo globos namuose. Abu variantai turi savo finansinę specifiką. Dažnai manoma, kad slaugyti artimąjį namuose yra pigiau, tačiau tai tiesa tik tuo atveju, jei artimieji patys atlieka slaugytojo darbą, aukodami savo laisvalaikį, o dažnai – ir profesinę karjerą.
Jei nusprendžiama samdyti profesionalią slaugę į namus, įkainiai gali nustebinti. Individualiai dirbančios slaugės ar padėjėjos didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) už valandą darbo prašo nuo 10 iki 15 eurų ar daugiau, priklausomai nuo ligonio būklės ir reikalingų procedūrų sudėtingumo. Jei reikalinga visą parą trunkanti priežiūra (pavyzdžiui, sergant sunkia demencija ar esant gulimam režimui), mėnesio sąmata gali siekti ir 2000–3000 eurų, neįskaičiuojant maisto ir medikamentų.
Tuo tarpu privatūs globos namai siūlo visą paslaugų paketą. Čia kainos Lietuvoje svyruoja drastiškai:
- Regionuose esantys paprastesni globos namai gali kainuoti nuo 900 iki 1200 eurų per mėnesį.
- Didmiesčiuose esantys modernūs pensionatai, siūlantys aukštą komforto lygį, kineziterapiją ir užimtumą, kainuoja nuo 1400 iki 2000 eurų ir daugiau.
- Specializuota slauga (pavyzdžiui, Alzheimerio liga sergantiems pacientams) dažnai yra dar brangesnė dėl didesnio personalo poreikio.
Valstybės kompensacijos mechanizmas: kaip tai veikia?
Svarbu suprasti, kad visa našta neturėtų gulti vien ant artimųjų pečių, tačiau valstybės paramos sistema yra gana sudėtinga. Lietuvoje galioja principas, kad už socialinę globą asmuo moka 80 proc. savo pajamų (pensijos, šalpos išmokų), o likusią kainos dalį turi padengti savivaldybė arba artimieji, priklausomai nuo turto ir pajamų vertinimo.
Tačiau čia yra niuansas: savivaldybės kompensuojamos vietos yra ribotos, o eilės į valstybinius ar savivaldybės finansuojamus globos namus gali driektis mėnesius ar net metus. Norint gauti vietą privačiuose namuose su daline kompensacija, reikia praeiti ilgą biurokratinį kelią nustatant socialinės globos poreikį.
Slaugos ir priežiūros tikslinės kompensacijos
Be pajamų atskaitymo globos įstaigai, asmuo gali gauti tikslines kompensacijas, kurias skiria Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (dabar funkcijos perskirstytos agentūroms). Tai yra realūs pinigai, kurie gali palengvinti finansinę naštą:
- Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (SPS-1 arba SPS-2 lygiai) skiriama asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Išmokos dydis priklauso nuo bazinių dydžių ir gali siekti nuo maždaug 350 iki 400 eurų ir daugiau.
- Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija yra mažesnė ir skiriama tiems, kam nereikia nuolatinės slaugos, bet reikalinga pagalba buityje.
Nors šios sumos atrodo solidžios, jos retai padengia visą privačių globos namų kainos skirtumą. Pavyzdžiui, jei senjoro pensija yra 500 eurų, o slaugos kompensacija – 380 eurų, bendra suma siekia 880 eurų. Jei globos namai kainuoja 1500 eurų, trūkstamus 620 eurų kas mėnesį turi padengti vaikai arba artimieji.
Paslėptos išlaidos, apie kurias nepagalvojama
Skaičiuojant slaugos biudžetą, dažniausiai matoma tik „fasadinė” kaina – mėnesinis mokestis globos namams arba slaugės atlyginimas. Tačiau praktika rodo, kad „nematomos” išlaidos gali sudaryti dar 20–30 proc. visos sumos. Štai keletas pavyzdžių, kas dažniausiai neįtraukiama į bazinę kainą:
- Higienos priemonės. Nors valstybė kompensuoja dalį sauskelnių ar įklotų, sunkiems ligoniams skirtas limitas dažnai yra per mažas. Kokybiškos sauskelnės, vienkartinės paklodės, specialūs kremai nuo pragulų – visa tai kainuoja papildomai. Per mėnesį tai gali sudaryti 50–100 eurų.
- Vaistai ir maisto papildai. Bazinė kaina globos namuose dažniausiai apima tik maitinimą ir priežiūrą. Visi receptiniai vaistai, specifiniai vitaminai ar maisto papildai silpstančiam organizmui perkami už paciento arba jo artimųjų lėšas.
- Transporto paslaugos. Jei ligonį reikia vežti pas gydytojus specialistus, o jis yra nevaikštantis, tenka samdyti specialų medicininį transportą. Vieno pervežimo kaina mieste gali siekti 40–60 eurų.
- Būsto pritaikymas. Jei slaugoma namuose, dažnai prireikia funkcinės lovos (nors ją galima gauti per Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą, eilės būna ilgos, tad tenka nuomotis), čiužinio nuo pragulų, keltuvo vonioje, turėklų. Šios investicijos vienu kartu gali pareikalauti nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų.
Psichologinė ir netiesioginė finansinė kaina
Kalbant apie pinigus, negalima pamiršti ir alternatyviųjų kaštų. Dažnas atvejis Lietuvoje: vidutinio amžiaus moteris (dažniausiai dukra) atsisako darbo arba pereina dirbti puse etato, kad galėtų slaugyti tėvus. Tokiu atveju šeimos biudžetas praranda ne tik tiesiogines pajamas iš darbo užmokesčio, bet ir socialines garantijas, mažėja būsima slaugančiojo asmens pensija.
Ši „nematoma” kaina ilgainiui gali būti net didesnė nei tiesioginis mokėjimas už paslaugas. Be to, nuolatinė įtampa ir fizinis krūvis neretai pablogina paties slaugančiojo sveikatą, kas vėliau lemia papildomas išlaidas gydymui.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar vaikai privalo mokėti už tėvų išlaikymą globos namuose?
Pagal Lietuvos įstatymus, suaugę vaikai turi pareigą išlaikyti savo tėvus, jei šiems reikalinga parama. Jei senjoro turto ir pajamų neužtenka padengti valstybinių ar savivaldybės globos namų kainos, savivaldybė gali vertinti vaikų finansinę padėtį ir reikalauti prisidėti. Tačiau jei vaikai patys gauna mažas pajamas, mokėjimo našta jiems gali būti sumažinta arba jos visai nebūti.
Kiek laiko tenka laukti eilėje į valstybinius globos namus?
Eilės labai priklauso nuo savivaldybės. Didmiesčiuose laukimo laikas gali svyruoti nuo 6 mėnesių iki kelerių metų. Mažesnėse savivaldybėse vietą gauti kartais pavyksta greičiau. Sunkios būklės ligoniams kartais taikomos išimtys arba siūloma trumpalaikė globa (iki 6 mėn.), kol atsiras nuolatinė vieta.
Kaip gauti slaugos kompensaciją?
Pirmiausia reikia kreiptis į šeimos gydytoją, kuris parengs siuntimą į agentūrą, vertinančią asmens funkcionavimą. Gavus sprendimą dėl specialiųjų poreikių (slaugos ar priežiūros), reikia kreiptis į „Sodrą” arba savivaldybės socialinės paramos skyrių dėl išmokos skyrimo.
Ar galima gauti kompensaciją, jei slaugau tėvus namuose pats?
Taip, tikslinė slaugos ar priežiūros kompensacija mokama pačiam slaugomam asmeniui (senjorui), neatsižvelgiant į tai, kas jį prižiūri. Šiuos pinigus senjoras gali skirti artimiesiems, kurie juo rūpinasi, arba samdyti pagalbai. Tačiau oficialaus „algos” statuso slaugantis artimasis negauna, nebent įforminama globėjo (rūpintojo) statusas su tam tikromis sąlygomis.
Ateities prognozės ir demografiniai iššūkiai
Ekspertai vieningai sutaria, kad senyvo amžiaus žmonių slaugos kaina ateityje tik augs. Tam įtakos turi keletas esminių veiksnių. Pirmiausia, tai kvalifikuoto personalo trūkumas. Slaugytojų ir jų padėjėjų darbo krūvis yra milžiniškas, o atlyginimai šiame sektoriuje auga lėčiau nei kitose srityse, todėl vis sunkiau rasti motyvuotų darbuotojų. Norint pritraukti personalą, įstaigos priverstos kelti paslaugų įkainius.
Antrasis veiksnys – energetinių išteklių ir maisto produktų brangimas, tiesiogiai didinantis globos įstaigų išlaikymo kaštus. Galiausiai, ilgėjant gyvenimo trukmei, daugėja senjorų, sergančių lėtinėmis, sudėtingos priežiūros reikalaujančiomis ligomis (demencija, Alzheimeris), kurių slauga yra pati brangiausia.
Ši situacija verčia vis daugiau žmonių iš anksto galvoti apie savo senatvę: kaupti papildomas lėšas pensijų fonduose, investuoti į nekilnojamąjį turtą, kurį vėliau būtų galima realizuoti slaugos poreikiams padengti, arba domėtis privačiais slaugos draudimo produktais, kurie Vakarų Europoje jau yra populiarūs, tačiau Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Finansinis raštingumas ir pasiruošimas šiam neišvengiamam gyvenimo etapui tampa kritiškai svarbus kiekvienam dirbančiajam.
