Šveicarija daugeliui lietuvių asocijuojasi su nepasiekiamu prabangos lygiu, šokoladu, kalnais ir, žinoma, atlyginimais, kurie kelis kartus viršija Lietuvos vidurkį. Ypač dažnai į šią šalį krypsta moterų, ieškančių darbo senelių slaugos sektoriuje, akys. Interneto forumai mirga nuo sėkmės istorijų apie tūkstančius frankų, kuriuos pavyksta sutaupyti per kelis mėnesius, tačiau realybė, su kuria susiduria atvykusios darbuotojos, dažnai būna gerokai sudėtingesnė. Tai nėra vien tik fizinis darbas – tai emocinis, psichologinis ir kultūrinis išbandymas, kurį įveikia ne visi. Kalbantis su moterimis, kurios jau ne vienerius metus dirba šioje sistemoje, aiškėja, kad už įspūdingų skaičių banko sąskaitoje slepiasi ilgos vienatvės valandos, griežtos taisyklės ir nuolatinė įtampa.
Šveicariškas atlyginimas: mitai ir realybė
Vienas pagrindinių motyvų, skatinančių palikti namus ir artimuosius, be abejonės, yra pinigai. Šveicarijoje slaugos personalo atlyginimai iš tiesų yra vieni didžiausių Europoje. Tačiau skaičiuojant būsimą uždarbį, būtina nusiimti rožinius akinius ir įvertinti visą finansinį paveikslą. Skaičiai darbo skelbimuose dažniausiai nurodomi „bruto” (prieš mokesčius), o Šveicarijos mokesčių sistema, nors ir palankesnė nei kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse, vis tiek „suvalgo” nemenką dalį pajamų.
Svarbu suprasti, kad dirbant legaliai (o Šveicarijoje nelegalus darbas yra griežtai persekiojamas ir baudžiamas ne tik deportacija, bet ir milžiniškomis baudomis darbdaviui bei darbuotojui), atsiranda privalomieji draudimai:
- Sveikatos draudimas (Krankenkasse): Tai yra privaloma kiekvienam gyventojui ir kainuoja brangiai. Priklausomai nuo kantono ir franšizės dydžio, tai gali sudaryti 300–500 CHF per mėnesį.
- Socialiniai atskaitymai (AHV/IV): Pensijų ir neįgalumo draudimas automatiškai išskaičiuojamas iš algos.
- Agentūros mokesčiai: Jei įsidarbinama per tarpininkus, dalis atlyginimo atitenka jiems. Privačiai rasti šeimą be agentūros pagalbos, ypač nemokant kalbos tobulai, yra itin sudėtinga.
Nors gyvenant kliento namuose (vadinamasis „Live-in” modelis) sutaupoma nuomai ir maistui, dažnai pamirštama įvertinti, kad laisvadieniais, norint išeiti į miestą ar pakeliauti, Šveicarijos kainos gali šokiruoti. Puodelis kavos ar traukinio bilietas čia kainuoja kelis kartus brangiau nei Lietuvoje, todėl taupymo režimas dažnai reiškia visišką socialinę izoliaciją.
24 valandų darbo režimas: kai namai tampa darboviete
Didžiausias iššūkis, apie kurį atvirai prabyla patyrusios slaugės, yra darbo ir poilsio režimo nebuvimas. Oficialiai darbo sutartyse gali būti numatytos 40–42 darbo valandos per savaitę, tačiau gyvenant kartu su prižiūrimu senoliu, ribos išsitrina. Jūs esate darbe net tada, kai miegate.
Situacijos, kurios yra kasdienybė:
- Naktiniai kėlimaisi: Daugelis senyvo amžiaus žmonių turi miego sutrikimų, dažnai keliasi į tualetą arba tiesiog jaučia nerimą. Slaugė turi būti pasiruošusi reaguoti bet kurią akimirką.
- Nuolatinis stebėjimas: Sergant demencija ar Alzheimeriu, pacientų negalima palikti vienų nei minutei. Tai reiškia, kad net elementarus dušas ar pietų pertrauka tampa logistiniu iššūkiu.
- Emocinė kempinė: Gyvenant viename bute ar name, neįmanoma atsiriboti nuo kliento nuotaikų, kaprizų ar ligos progresavimo sukeliamų kančių.
Toks gyvenimo būdas veda prie greito emocinio perdegimo. Lietuvės pasakoja, kad po 2–3 mėnesių rotacijos grįžusios į Lietuvą, pirmas savaites tiesiog miega ir bando atsigauti nuo nuolatinės parengties būsenos.
Kultūriniai skirtumai ir šveicariškas pedantiškumas
Darbas Šveicarijoje reikalauja ne tik profesinių slaugos įgūdžių, bet ir didelio lankstumo prisitaikant prie vietos kultūros. Šveicarai yra žinomi dėl savo punktualumo, taisyklių laikymosi ir privatumo vertinimo. Tai, kas Lietuvoje gali atrodyti kaip nereikšminga smulkmena, Šveicarijoje gali tapti konflikto priežastimi.
Pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas čia yra beveik religija. Neteisingai išrūšiuotos šiukšlės gali užtraukti gėdą visai šeimai prieš kaimynus ar net baudas. Taip pat egzistuoja griežtos „tylos valandos”, kurių metu negalima triukšmauti, leisti vandens ar garsiai kalbėti. Slaugėms iš Rytų Europos neretai tenka susidurti ir su tam tikru nepasitikėjimu ar stereotipais. Nors atviras diskriminavimas pasitaiko retai, jaučiamas subtilus barjeras – tu esi „Personal”, o ne šeimos narys, net jei valgai prie vieno stalo.
Taip pat svarbu paminėti kulinarinius skirtumus. Šveicarai dažnai valgo kitaip nei mes – lengvesnė vakarienė, daug sūrio patiekalų, specifiniai valgymo laikai. Gebėjimas gaminti vietinį maistą yra didžiulis privalumas, tačiau bandymas įdiegti lietuvišką virtuvę ne visada sutinkamas palankiai.
Kvalifikacijos reikalavimai ir kalbos barjeras
Laikai, kai į Šveicariją buvo galima išvažiuoti „tiesiog pabūti su močiute” nemokant kalbos, jau praeityje. Rinka tapo konkurencinga, o reikalavimai darbuotojams išaugo. Šiandien norint gauti gerai apmokamą vietą, vokiečių (arba prancūzų/italų, priklausomai nuo kantono) kalbos žinios yra būtinos. Bendravimas gestais netinka, kai reikia suduoti vaistus, iškviesti greitąją pagalbą ar tiesiog palaikyti pokalbį su vienišu žmogumi.
Be kalbos, vis dažniau prašoma ir slaugos kursų sertifikatų. Raudonojo Kryžiaus kursai (SRK – Schweizerisches Rotes Kreuz) yra aukso vertės. Turint oficialų slaugytojo padėjėjo statusą, atlyginimas gali kilti reikšmingai, o darbo sąlygos tampa labiau reglamentuotos. Be to, vairuotojo pažymėjimas dažnai yra didelis privalumas, nes daugelis pasiturinčių senjorų gyvena atokiau nuo miestų centrų arba nori būti vežiojami pas gydytojus.
Psichologinė kaina: vienatvė svetimoje šalyje
Apie tai kalbama rečiausiai, tačiau tai yra viena skaudžiausių temų. Moterys, dirbančios šį darbą, dažnai jaučiasi izoliuotos. Jos gyvena svetimuose namuose, kur negali pasikviesti svečių, o laisvu laiku dažnai neturi kur eiti arba su kuo bendrauti. Šeima lieka Lietuvoje, bendravimas vyksta tik per ekranus. Ilgainiui tai sukelia jausmą, kad gyvenimas bėga pro šalį.
Be to, tenka susidurti su neišvengiamu senatvės ir mirties aspektu. Prisirišus prie prižiūrimo žmogaus, jo netektis tampa asmenine tragedija, po kurios tenka ne tik gedėti, bet ir skubiai ieškotis naujo darbo, nes „objekto” nebėra.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar įmanoma rasti darbą nemokant vokiečių kalbos?
Labai sunku. Net jei rasite šeimą, kuri sutiks priimti darbuotoją su minimaliomis žiniomis, atlyginimas bus gerokai mažesnis, o rizika būti išnaudojamam – didesnė. Kalba yra jūsų saugumo garantas.
Kiek realiai galima sutaupyti per mėnesį?
Tai labai individualu. Jei dirbama legaliai, mokami visi mokesčiai ir gyvenama taupiai (neleidžiant pinigų pramogoms Šveicarijoje), realu sutaupyti nuo 1500 iki 2500 eurų (konvertavus iš frankų) per mėnesį. Tačiau tai reikalauja griežtos finansinės drausmės.
Koks yra geriausias darbo grafikas?
Populiariausias modelis yra rotacija: 1 mėnuo darbo / 1 mėnuo poilsio Lietuvoje, arba 2/2, 3/3 mėnesiai. Ilgiau nei 3 mėnesius be pertraukos dirbti 24 valandų režimu yra fiziškai ir psichologiškai pavojinga sveikatai.
Ar slaugės gauna atostogas?
Dirbant pagal Šveicarijos darbo teisę, atostogos kaupiasi. Tačiau dažniausiai, dirbant rotacijos principu, atostoginiai pinigai yra išmokami kartu su valandiniu atlyginimu, o laisvas laikas Lietuvoje traktuojamas kaip neapmokamas laikotarpis tarp kontraktų.
Kaip apsisaugoti nuo nesąžiningų agentūrų?
Visada reikalaukite oficialios darbo sutarties, kurioje aiškiai nurodytas darbdavys (šeima arba agentūra), atlyginimas, darbo valandos ir draudimai. Venkite pasiūlymų dirbti „bandomąjį laikotarpį” be sutarties ar gauti atlyginimą grynaisiais be jokių kvitų.
Kaip pasiruošti sėkmingam startui
Nepaisant visų iššūkių, slauga Šveicarijoje išlieka viena geriausiai apmokamų galimybių nekvalifikuotam arba vidutinės kvalifikacijos personalui iš Lietuvos. Sėkmės paslaptis slypi kruopščiame pasiruošime ir lūkesčių valdyme. Prieš kraunantis lagaminus, verta investuoti į intensyvius kalbos kursus – kiekvienas išmoktas žodis konvertuosis į didesnį pasitikėjimą savimi ir geresnes derybines pozicijas.
Taip pat rekomenduojama iš anksto pasidomėti konkrečiu kantonu, į kurį vykstate, nes Šveicarija yra federacinė valstybė ir taisyklės Ciuriche gali skirtis nuo taisyklių Ženevoje ar Tičine. Būtina turėti finansinę „pagalvę” nenumatytiems atvejams, jei tektų staiga grįžti namo ar keisti darbo vietą. Svarbiausia – į šį darbą žiūrėti kaip į profesionalią paslaugą, išlaikant sveiką emocinį atstumą ir nepamirštant rūpintis savo pačių psichologine sveikata. Tik tada sunkiai uždirbti frankai atneš laukiamą naudą, o ne kartėlį dėl prarasto laiko ir sveikatos.
