Susidūrimas su artimojo liga ar staiga pablogėjusia sveikatos būkle visada sukelia didelį stresą visai šeimai. Dažniausiai sprendimas slaugyti ligonį namuose priimamas vedant meilės, pareigos jausmo ir noro suteikti kuo geresnę priežiūrą jaukioje, namų aplinkoje. Tačiau slaugos specialistai ir medikai pastebi nerimą keliančią tendenciją: net ir labiausiai atsidavę artimieji, neturėdami specifinių žinių, dažnai daro kritines klaidas. Šios klaidos ne tik apsunkina ligonio būklę, bet ir nualina pačius slaugančiuosius, sukeldamos fizinį bei emocinį išsekimą. Norint užtikrinti kokybišką gyvenimą tiek ligoniui, tiek sau, būtina suprasti, kur dažniausiai klystama ir kaip tų klaidų išvengti pasitelkiant profesionalų rekomendacijas.
Netaisyklingas ligonio vartymas ir pragulų prevencijos stoka
Viena iš pavojingiausių ir dažniausiai pasitaikančių klaidų slaugant gulintį ligonį yra netinkama odos priežiūra ir judėjimo stoka. Artimieji dažnai mano, kad jei ligonis sako, jog jam patogu gulėti ant nugaros, jo judinti nereikia. Tai – mitas, galintis kainuoti gyvybę.
Kodėl 2 valandų taisyklė yra gyvybiškai svarbi?
Ekspertai pabrėžia, kad pragulos – odos ir poodinių audinių pažeidimai dėl spaudimo – gali atsirasti neįtikėtinai greitai, kartais vos per keletą nejudrumo valandų. Dažniausia klaida yra nereguliarus vartymas. Gulintį ligonį būtina vartyti kas 2 valandas visą parą, keičiant kūno padėtį.
Jei ligonis guli tik ant nugaros, didžiausias spaudimas tenka kryžkauliui, kulnams, menčių sričiai ir pakaušiui. Audiniai tose vietose negauna kraujo, todėl prasideda nekrozė. Artimieji dažnai klysta galvodami, kad brangus čiužinys nuo pragulų visiškai išsprendžia problemą. Nors specializuoti čiužiniai (pavyzdžiui, kintamo slėgio) yra būtini, jie nepakeičia vartymo poreikio, o tik prailgina laiką tarp padėties keitimų.
Odos trynimas vietoj švelnaus masažo
Kita grubi klaida – bandymas „suaktyvinti kraujotaką” stipriai trinant paraudusias vietas. Jei ant odos (dažniausiai ties kaulų išsikišimais) pastebėjote paraudimą, kuris neišnyksta paspaudus, jokiu būdu negalima tos vietos trinti, masažuoti spiritu ar kitais agresyviais skysčiais. Tai tik dar labiau pažeidžia jau ir taip trapius audinius ir pagreitina žaizdos atsivėrimą. Tokią odą reikia saugoti nuo bet kokio spaudimo, naudojant specialius volelius ar pagalvėles.
Saugumo ir ergonomikos ignoravimas: kenkia ir ligoniui, ir sau
Noras padėti ligoniui atsistoti ar pasisukti dažnai baigiasi artimųjų nugaros traumomis. Slauga namuose reikalauja ne fizinės jėgos, o technikos išmanymo.
Netaisyklingas kėlimas
Viena didžiausių klaidų – ligonio kėlimas tempiant jį už rankų ar pažastų. Tai sukelia didžiulį skausmą pacientui (ypač senyvo amžiaus žmonėms, kurių sąnariai trapūs) ir gali baigtis peties sąnario išnirimu ar raiščių patempimu. Tuo tarpu slaugantysis, keldamas ligonį pasilenkęs ir naudodamas tik nugaros raumenis, rizikuoja gauti disko išvaržą.
Ekspertai rekomenduoja:
- Naudoti pagalbines priemones: slydimo paklodes, perkėlimo diržus ar specialias lentas.
- Keliant visada laikyti nugarą tiesią, o kėlimo jėgą perkelti į kojų raumenis.
- Mokytis „kinestetikos” principų – kaip panaudoti paties ligonio kūno svorį ir inerciją jam perkelti, naudojant minimalią jėgą.
Netinkama aplinka
Dažnai namai būna nepritaikyti slaugai. Ligonio lova statoma kampe, prie sienos, „kad būtų jaukiau”. Tai didelė klaida. Slaugos lova turėtų būti prieinama iš abiejų pusių. Tai leidžia slaugytojui lengviau atlikti higienos procedūras, keisti patalynę ir vartyti ligonį, nežalojant savo nugaros. Be to, per žema ar per minkšta (įprasta sofa) lova apsunkina ligonio sėdimąsi ir stojimąsi, didina kritimų riziką.
Higienos klaidos: persistengimas arba netinkamos priemonės
Higiena yra neatsiejama slaugos dalis, tačiau čia dažnai vadovaujamasi senais metodais, kurie šiuolaikinėje slaugoje laikomi žalingais.
Viena dažniausių klaidų – per dažnas prausimas naudojant įprastą muilą ir vandenį. Senyvo amžiaus ar gulinčių žmonių oda yra itin plona ir sausa. Šarmingas muilas pažeidžia natūralų odos apsauginį barjerą, todėl oda pradeda pleiskanoti, niežėti, atsiranda mikroįtrūkimai, kurie yra vartai infekcijai.
Rekomenduojama naudoti šiuolaikines slaugos priemones:
- Prausiamieji kremai ir putos: Jų nereikia nuplauti vandeniu. Jie ne tik valo, bet ir drėkina odą bei palieka apsauginę plėvelę.
- Drėgnosios servetėlės: Skirtos suaugusiųjų higienai, jos yra didesnės ir neutralaus pH.
- Cinko oksido kremai: Naudotini tik ten, kur oda liečiasi su šlapimu ar išmatomis, siekiant apsaugoti nuo maceracijos (išmirkimo). Svarbu netepti storo sluoksnio, nes tai trukdo sauskelnėms sugerti drėgmę.
Mityba ir vaistų vartojimas: pavojingos saviveiklos
Artimieji dažnai klysta manydami, kad jei ligonis guli lovoje ir nejuda, jam reikia mažiau maisto ir skysčių. Nors energijos poreikis gali būti sumažėjęs, baltymų poreikis dažnai išauga, ypač jei yra pragulų ar žaizdų, nes organizmui reikia statybinės medžiagos audinių regeneracijai.
Springimo pavojus
Didelė klaida – maitinti ligonį, kai jis guli horizontaliai arba yra pusiau gulomis, bet galva atlošta atgal. Tai tiesioginis kelias į aspiraciją (maisto patekimą į kvėpavimo takus) ir aspiracinę pneumoniją, kuri yra viena dažniausių gulinčių ligonių mirties priežasčių. Maitinant ligonį, jis turi sėdėti bent 45–90 laipsnių kampu, o po valgio tokioje pozicijoje išbūti bent 30 minučių.
Taip pat dažnai neįvertinama disfagija (rijimo sutrikimas). Jei ligonis kosėja gerdamas vandenį, tai pavojaus signalas. Tokiu atveju skysčius reikia tirštinti specialiais milteliais, o maistą trinti iki vientisos masės, vengiant „dviejų konsistencijų” (pvz., sriuba su gabaliukais), kurias nuryti sunkiausia.
Vaistų smulkinimas
Norėdami palengvinti vaistų nurijimą, artimieji dažnai sutrina tabletes. Tačiau ne visas tabletes galima smulkinti. Vaistai su pailgintu veikimu (dažnai žymimi raidėmis SR, XR, MR) turi specialų apvalkalą. Jį pažeidus, visa vaisto dozė į kraują patenka staiga, kas gali sukelti perdozavimą ar stiprų šalutinį poveikį, o vėliau vaistas nebeveiks. Visada būtina pasitarti su vaistininku ar gydytoju dėl konkrečių vaistų smulkinimo.
Psichologinės klaidos ir ligonio orumas
Slauga nėra vien tik fizinių poreikių tenkinimas. Emocinis ryšys ir bendravimas yra kritiškai svarbūs, tačiau čia daroma viena esminė klaida – ligonio „nužmoginimas” arba infantilizacija.
Kalbėjimas apie ligonį trečiuoju asmeniu, jam girdint („ar jis šiandien valgė?”, „jai reikia pakeisti sauskelnes”), tarsi jo nebūtų kambaryje, yra žeminantis. Net jei ligonis nekalba ar atrodo nesuvokiantis aplinkos (pvz., po insulto ar sergant demencija), klausa dažnai išlieka jautri. Toks elgesys sukelia ligoniui bejėgiškumo jausmą, pyktį ar depresiją.
Kita klaida – elgesys su suaugusiu žmogumi kaip su vaiku. Naudojant mažybinius žodelius, „guguojant” ar maitinant per prievartą, atimamas žmogaus orumas. Svarbu skatinti ligonio savarankiškumą tiek, kiek tai įmanoma: leisti pačiam nusiprausti veidą, pasirinkti maistą ar drabužius. Tai padeda išlaikyti kontrolės jausmą ir gerina psichologinę būklę.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Klausimas: Kaip dažnai reikia keisti sauskelnes gulinčiam ligoniui?
Atsakymas: Sauskelnes reikia keisti iškart joms susitepus, tačiau ne rečiau kaip 3–4 kartus per parą, net jei jos neatrodo pilnos. Šiuolaikinės sauskelnės turi drėgmės indikatorius, kurie parodo, kada gaminys prisipildęs. Ilgas odos kontaktas su šlapimu didina pragulų ir infekcijų riziką.
Klausimas: Ar galima gauti valstybės kompensaciją slaugos priemonėms?
Atsakymas: Taip. Lietuvoje, priklausomai nuo nustatytų specialiųjų poreikių lygio (SPS), ligoniai turi teisę į kompensacijas sauskelnėms, įklotams, vienkartinėms paklodėms, taip pat techninės pagalbos priemonėms (lovoms, čiužiniams, vežimėliams). Būtina kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips tolesniems žingsniams.
Klausimas: Ligonis atsisako valgyti. Ar reikia jį versti?
Atsakymas: Versti valgyti per prievartą negalima, nes tai sukelia stresą ir springimo riziką. Reikėtų išsiaiškinti priežastį: galbūt skauda dantis, netinka maisto temperatūra, sutriko rijimas ar pasireiškė depresija. Pabandykite siūlyti mažas porcijas mėgstamo maisto dažniau, naudokite specializuotus medicininės paskirties gėrimus, kurie yra koncentruoti ir maistingi.
Klausimas: Kaip išplauti galvą gulinčiam ligoniui lovoje?
Atsakymas: Tam geriausia naudoti specialias pripučiamas voneles galvai plauti. Jos turi žarnelę vandeniui nubėgti į kibirą prie lovos. Taip pat egzistuoja specialios kepuraitės su šampūnu, kurių nereikia nuskalauti vandeniu – jas užtenka pašildyti, uždėti ant galvos, pamasažuoti ir nuimti.
Slaugytojo „Perdegimo sindromas”: savęs auka niekam nepadeda
Viena didžiausių, tačiau rečiausiai aptariamų klaidų, yra paties slaugančiojo sveikatos ignoravimas. Artimieji dažnai įkrenta į vadinamąjį „didvyrio režimą”, bandydami viską padaryti patys, atsisakydami kitų šeimos narių pagalbos ar profesionalių paslaugų, jausdami kaltę, jei skiria laiko sau.
Tai veda prie greito fizinio ir emocinio išsekimo, vadinamo perdegimo sindromu. Išsekęs slaugytojas tampa irzlus, neatidus, daro daugiau klaidų dalindamas vaistus ar atlikdamas procedūras, o jo nervinė įtampa persiduoda ir ligoniui. Tyrimai rodo, kad ligoniai, kuriuos prižiūri pailsėję ir emociškai stabilūs artimieji, jaučiasi saugiau ir sveiksta (arba jų būklė stabilizuojasi) geriau.
Svarbu suprasti, kad pagalbos prašymas nėra silpnybės ar meilės stokos ženklas. Tai būtina sąlyga ilgalaikei ir kokybiškai slaugai. Pasinaudojimas dienos centrais, laikino atokvėpio paslauga ar tiesiog kelių valandų samdomos slaugės pagalba leidžia pagrindiniam slaugytojui išsimiegoti, sutvarkyti asmeninius reikalus ir sugrįžti prie ligonio su naujomis jėgomis. Rūpestis savimi šioje situacijoje yra lyg deguonies kaukė lėktuve – pirmiausia turite padėti sau, kad galėtumėte padėti šalia esančiam.
