Daugelis lietuvių, susidūrę su finansiniais sunkumais tėvynėje, vis dažniau žvalgosi į Vakarų Europą, o Vokietija jau dešimtmečius išlieka populiariausia kryptimi ieškantiems darbo slaugos sektoriuje. Skelbimų portalai mirga nuo pasiūlymų, žadančių solidų atlyginimą, nemokamą maitinimą ir apgyvendinimą bei socialines garantijas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip ideali išeitis: galimybė ne tik užsidirbti oriai senatvei ar padėti vaikams, bet ir pamatyti kitą šalį. Tačiau už gražių agentūrų pažadų ir viliojančių eurų sumų neretai slepiasi sudėtinga, emociškai ir fiziškai sekinanti realybė, apie kurią garsiai kalba ne visi. Tai nėra tiesiog darbas – tai gyvenimo būdo pakeitimas, reikalaujantis milžiniškos kantrybės, psichologinio tvirtumo ir gebėjimo prisitaikyti prie svetimų taisyklių 24 valandas per parą.
Finansinė pusė: kiek iš tikrųjų lieka kišenėje?
Pirmasis ir dažniausiai pagrindinis motyvas vykti į Vokietiją yra pinigai. Lietuvoje uždirbti 1500 ar 1800 eurų „į rankas“ be specialaus aukštojo išsilavinimo yra sudėtinga, tuo tarpu Vokietijoje tai yra standartinis senelių prižiūrėtojos atlygis. Tačiau svarbu suprasti, nuo ko priklauso galutinė suma.
Uždarbio dydį lemia keli esminiai faktoriai:
- Vokiečių kalbos žinios: Tai pagrindinis kriterijus. Prižiūrėtoja, kuri gali tik pasisveikinti ir pasakyti „skanaus“, dažniausiai gaus minimalų tarifą (apie 1100–1200 eurų). Laisvai kalbančios moterys, galinčios diskutuoti su gydytojais ar senelio artimaisiais, gali tikėtis 1600–1900 eurų.
- Paciento būklė (Pflegegrad): Vokietijoje slaugos lygiai yra griežtai reglamentuoti. Kuo sunkesnis ligonis (pavyzdžiui, naktinis kėlimasis, perkėlimas iš lovos į vežimėlį, pažengusi demencija), tuo didesnis atlyginimas.
- Vairuotojo pažymėjimas: Jei senelį reikia vežioti pas gydytojus ar į parduotuvę, tai yra didelis privalumas, pridedantis prie algos papildomą šimtą eurų.
- Šventinis laikotarpis: Dirbant per Kalėdas ar Velykas, daugelis agentūrų ir šeimų moka dvigubus tarifus arba solidžias premijas.
Nors sumos atrodo įspūdingos, nereikia pamiršti, kad dirbant per agentūras (legaliai), dalis pinigų tenka mokesčiams ir pačiai agentūrai. Kita vertus, dirbant šį darbą, atkrenta didžiausios buitinės išlaidos – nereikia mokėti už nuomą, elektrą, vandenį ir maistą. Tai reiškia, kad parsivežama suma yra „gryna“, ko beveik neįmanoma pasiekti dirbant paprastą darbą Lietuvoje ir mokant už butą bei maistą.
Darbo specifika: 24 valandos per parą
Didžiausias šokas pradedančiosioms slaugėms būna sąvoka „24 valandų priežiūra“. Nors įstatymiškai žmogus negali dirbti be pertraukos, realybėje gyvenimas su pacientu po vienu stogu ištrina ribas tarp darbo ir poilsio. Jūs esate svetimuose namuose, kur galioja svetimos taisyklės, ir dažnai jaučiatės tarsi svečias, kuris privalo patarnauti.
Tipinė diena gali atrodyti taip:
- Rytas: Kėlimasis apie 7:00, higienos procedūros (prausimas, sauskelnių keitimas), pusryčių ruošimas, vaistų padavimas.
- Diena: Namų tvarkymas, skalbimas, pietų gaminimas, pasivaikščiojimas su senoliu, bendravimas ar knygų skaitymas.
- Vakaras: Vakarienė, pasiruošimas miegui, vėl higienos procedūros.
- Naktis: Čia slypi didžiausias sunkumas. Jei senolis serga demencija ar nemiga, jis gali keltis 3–5 kartus per naktį, klaidžioti po namus ar reikalauti dėmesio. Tai reiškia lėtinį neišsimiegojimą, kuris po mėnesio tampa nepakeliamas.
Teisiškai jums priklauso bent dvi valandos laisvo laiko per dieną ir viena laisva popietė ar diena per savaitę. Tačiau praktikoje tai tenka „išsikovoti“. Neretai artimieji tikisi, kad būsite pasiekiama nuolat, todėl labai svarbu dar prieš pasirašant sutartį aiškiai aptarti poilsio laiką.
Psichologinė našta ir izoliacija
Pinigai džiugina pirmą mėnesį, tačiau vėliau ateina psichologinis nuovargis. Viena didžiausių problemų – socialinė izoliacija. Moterys atsiduria svetimoje aplinkoje, dažnai mažuose kaimeliuose, kur nėra lietuvių bendruomenės. Vienintelis pašnekovas dažnai būna sergantis žmogus, su kuriuo ne visada įmanoma palaikyti rišlų pokalbį.
Ypač sunku dirbti su demencija ar Alzheimeriu sergančiais pacientais. Tokie ligoniai gali būti ne tik užmaršūs, bet ir agresyvūs, įtarūs. Dažna situacija: slaugė apkaltinama vagyste (nors senolė tiesiog pamiršo, kur padėjo piniginę) arba patiria nepagrįstą pyktį. Reikia geležinės kantrybės ir supratimo, kad kalba ne žmogus, o liga. Ilgainiui tai sukelia emocinį išsekimą, vadinamąjį „perdegimo sindromą“. Todėl dauguma moterų dirba rotacijos principu: 2 arba 3 mėnesius dirba, tada tiek pat laiko ilsisi Lietuvoje, užleisdamos vietą kolegei.
Šeimos santykiai ir kultūriniai skirtumai
Dirbant Vokietijoje, neišvengiamai susiduriama su vokiška kultūra ir mentalitetu. Lietuvės dažnai giriamos už darbštumą, nuoširdumą ir puikius kulinarinius sugebėjimus, tačiau nesusipratimų pasitaiko.
Vokiečiai yra taupūs ir mėgsta tvarką (Ordnung). Tai, kas lietuvei atrodo normalu (pvz., palikti įjungtą šviesą koridoriuje ar ilgiau praustis po dušu), vokiečiui gali sukelti susierzinimą dėl išlaidų. Taip pat skiriasi maisto kultūra: vokiečiai vakarais dažnai valgo šaltus užkandžius (sumuštinius), o pietums renkasi paprastesnius patiekalus nei įprasta lietuviška virtuvė. Bandymas įtikti gaminant cepelinus ar riebius kepsnius ne visada bus sutiktas su džiaugsmu, ypač jei senolis turi virškinimo problemų.
Svarbus aspektas – santykiai su paciento vaikais. Jie yra jūsų darbdaviai (net jei formaliai dirbate per agentūrą). Kai kurie vaikai lankosi kasdien ir kontroliuoja kiekvieną žingsnį, kiti pasirodo kartą per mėnesį. Gebėjimas diplomatiškai bendrauti su giminaičiais yra ne mažiau svarbus nei paties senolio priežiūra.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar būtina turėti medicininį išsilavinimą?
Ne, medicininis išsilavinimas dažniausiai nėra būtinas. Jūsų darbas priskiriamas „namų ūkio pagalbai“ ir „bazinei slaugai“ (Betreuungskraft). Medicinines procedūras, tokias kaip insulino leidimas, žaizdų tvarstymas ar vaistų dozavimas į dėžutes, atlieka atvykstančios vokiečių mobiliosios slaugos tarnybos (Pflegedienst). Žinoma, slaugytojo padėjėjo kursai ar patirtis yra didelis privalumas ir gali padidinti atlyginimą.
Kas nutinka, jei susergu būdama Vokietijoje?
Jei dirbate legaliai (su lietuviška darbo sutartimi ir A1 pažymėjimu arba su vokiška Gewerbe), jūs esate drausta sveikatos draudimu. Turėdama Europos sveikatos draudimo kortelę, gausite būtinąją pagalbą. Tačiau rimtesnės ligos atveju agentūros dažniausiai organizuoja parvežimą namo ir pakeičia jus kita darbuotoja, nes serganti slaugė negali rūpintis kitu ligoniu.
Kaip išvengti apgavysčių ieškant darbo?
Visada reikalaukite sutarties gimtąja kalba. Venkite pasiūlymų dirbti „juodai“ – nors tai atrodo pelningiau, nelaimės atveju liekate be jokių garantijų, o Vokietijos mokesčių inspekcijos baudos (Zoll) yra milžiniškos. Patikrinkite agentūros rekvizitus, paskaitykite atsiliepimus internete. Niekada nemokėkite pinigų už įdarbinimą – tai nelegalu.
Kiek laiko trunka viena pamaina (kadencija)?
Standartinė kadencija trunka 2–3 mėnesius. Kai kurios moterys nori dirbti trumpiau (pvz., 1 mėnesį), kitos pasilieka pusmečiui. Tačiau ilgesnis nei 3 mėnesių darbas be pertraukos nerekomenduojamas dėl psichologinės sveikatos, nebent sąlygos yra itin lengvos.
Svarbiausia taisyklė – rūpintis savimi
Norint sėkmingai dirbti šį darbą ir neprarasti sveikatos, būtina išmokti brėžti ribas. Daugelis lietuvių daro klaidą, stengdamosi būti „geros“ ir atlikti visus, net ir nepriklausančius darbus (pvz., tvarkyti rūsį, sode genėti medžius ar aptarnauti atvykusius svečius). Tai veda prie greito perdegimo. Jūs esate ten tam, kad padėtumėte senoliui gyventi oriai, o ne tam, kad taptumėte visos giminės tarnaite.
Prieš išvykstant, svarbu sąžiningai įvertinti savo jėgas. Ar galėsite pakelti fiziškai sunkų pacientą? Ar ištversite vienatvę? Ar jūsų vokiečių kalba pakankama, kad išsikviestumėte greitąją pagalbą? Jei atsakymas teigiamas, šis darbas gali tapti puikia finansine paspirtimi ir netgi praturtinančia gyvenimo patirtimi. Svarbiausia – neprarasti savigarbos, reikalauti sutartų poilsio valandų ir rasti laiko sau, net ir būnant toli nuo namų.
