Senelių priežiūra Vokietijoje jau daugelį metų yra viena populiariausių emigracijos krypčių tarp lietuvių, ieškančių geresnio uždarbio. Tačiau žvelgiant atgal į 2015-uosius metus, matyti, kad tai buvo lūžio taškas visoje slaugos rinkoje. Tuo metu Vokietija išgyveno didelius teisinius pokyčius, susijusius su minimaliu atlyginimu, o tūkstančiai darbuotojų iš Lietuvos atsidūrė sudėtingoje situacijoje tarp legalaus darbo ir pilkosios zonos. Nors šiandien rinka tapo skaidresnė, 2015-ųjų patirtys atskleidžia, kokį sunkų kelią teko nueiti slaugytojams, kad būtų užtikrintos bent minimalios socialinės garantijos ir orios darbo sąlygos. Tai nebuvo vien tik fizinis darbas – tai buvo kasdienė kova su biurokratija, kultūriniais barjerais ir emociniu išsekimu.
Teisinė sumaištis: minimalaus atlyginimo įvedimas
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė senelių prižiūrėtojai 2015 metais, buvo Vokietijoje įsigaliojęs visuotinis minimalaus atlyginimo įstatymas (Mindestlohngesetz). Nuo 2015 m. sausio 1 d. Vokietijoje buvo nustatytas 8,50 euro valandinis įkainis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip puiki žinia darbuotojams iš Rytų Europos, tačiau realybė pasirodė kur kas sudėtingesnė.
Daugelis vokiečių šeimų, kurios iki tol samdė lietuvius už fiksuotą mėnesinį mokestį (kuris dažnai nesiekdavo minimalaus valandinio darbo užmokesčio, perskaičiavus darbo valandas), staiga susidūrė su finansiniais sunkumais. Tai sukėlė grandininę reakciją:
- Darbo laiko manipuliacijos: Kadangi mokėti už visas 24 valandas (ar net už 8–10 realaus darbo valandų) minimalų atlyginimą daugeliui buvo per brangu, darbo sutartyse masiškai pradėta klastoti darbo valandas, nurodant, kad dirbama tik 3–4 valandas per dieną, nors realybėje darbuotojas turėjo būti pasiekiamas visą parą.
- Priemokos už „budėjimą“: Prasidėjo teisiniai ginčai dėl to, kas yra laikoma darbu, o kas – pasyviu budėjimu (Bereitschaftsdienst). Lietuviams teko laviruoti tarp agentūrų reikalavimų ir Vokietijos įstatymų, dažnai nežinant savo tikrųjų teisių.
- Šešėlinės ekonomikos augimas: Dalis šeimų, negalėdamos legaliai mokėti padidėjusio atlyginimo, pradėjo ieškoti darbuotojų be tarpininkų ir be oficialių sutarčių, stumdamos slaugytojus į visišką socialinį nesaugumą.
Komandiravimas prieš individualią veiklą (Gewerbe)
Kitas esminis 2015-ųjų metų iššūkis buvo painiava dėl įdarbinimo modelio. Tuo metu rinkoje dominavo du pagrindiniai būdai įsidarbinti: komandiruotė su A1 pažyma arba individualios veiklos registravimas Vokietijoje (Gewerbe).
A1 pažymos problemos
Lietuvos įmonės siuntė darbuotojus į Vokietiją kaip komandiruotus asmenis. Nors tai suteikė tam tikras socialines garantijas Lietuvoje (Sodra, sveikatos draudimas), 2015 metais Vokietijos muitinė (Zoll) pradėjo aktyviau tikrinti tokius darbuotojus. Buvo ieškoma fiktyvių įmonių, kurios Lietuvoje nevykdė jokios veiklos ir buvo įkurtos tik tam, kad siųstų žmones į užsienį. Darbuotojai dažnai jautėsi įbauginti patikrinimų metu, nes nemokėjo kalbos ir nesuprato, ar jų dokumentai tikrai tvarkingi.
„Gewerbe“ spąstai
Daugelis agentūrų skatino moteris registruoti individualią veiklą Vokietijoje. Tai teoriškai pavertė jas verslininkėmis, tačiau praktiškai tai buvo paslėpti darbo santykiai (Scheinselbständigkeit). Iššūkiai, su kuriais teko susidurti pasirinkus šį modelį:
- Privalomas sveikatos draudimas Vokietijoje, kurį reikėjo mokėti savarankiškai ir kuris buvo itin brangus.
- Mokesčių deklaravimas vokiečių kalba, reikalaujantis buhalterio paslaugų.
- Jokių atostoginių ar ligos išmokų – susirgus pajamos tiesiog dingdavo.
Psichologinė našta ir „24 valandų“ mitas
Sąvoka „24 valandų priežiūra“ (24-Stunden-Pflege) tapo rinkodaros terminu, kuris klaidino klientus ir alino darbuotojus. 2015 metais dar nebuvo tiek daug diskusijų apie emocinę higieną ar perdegimo sindromą, kiek jų yra dabar. Darbuotojai iš Lietuvos dažnai atsidurdavo situacijoje, kurioje privatumo sąvoka tiesiog neegzistavo.
Gyvenimas kartu su senoliu reiškė, kad slaugytojas niekada nebaigia darbo. Naktiniai kėlimai, nuolatinis stebėjimas, ar pacientas nepargriuvo, ir socialinė izoliacija buvo kasdienybė. Ypač sunku buvo tiems, kurie dirbo su demencija sergančiais pacientais. Vokietijos senjorai, ypač vyresnės kartos, turėjo specifinį mentalitetą ir reikalavimus tvarkai (Ordnung), kurie lietuviams kartais atrodydavo pertekliniai ar net įžeidžiantys.
Be to, kalbos barjeras 2015 metais vis dar buvo didžiulė problema. Nors agentūros žadėdavo kursus, dažniausiai moterys išvykdavo mokėdamos tik elementarias frazes. Tai lėmė didžiulį stresą kritinėse situacijose, pavyzdžiui, kviečiant greitąją pagalbą ar bendraujant su vokiečių gydytojais.
Buitiniai ir kultūriniai skirtumai
Nors Lietuva ir Vokietija nėra toli viena nuo kitos, buitiniai skirtumai tapo dažnu konfliktų šaltiniu. Slaugytojai turėjo ne tik prižiūrėti asmenį, bet ir rūpintis namų ūkiu. Čia išryškėjo keletas aspektų:
- Maisto gaminimas: Vokiečiai dažnai pageidavo tradicinio maisto, kuris skyrėsi nuo lietuviško. Taupumas maistui Vokietijoje, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, buvo kur kas labiau išreikštas nei Lietuvoje, todėl slaugytojams tekdavo gaminti iš labai riboto produktų kiekio.
- Interneto ryšys: 2015 metais Vokietijos provincijoje internetas vis dar nebuvo savaime suprantamas dalykas kiekvienuose namuose. Daugeliui darbuotojų tai reiškė visišką atskirtį nuo šeimos Lietuvoje, nes bendrauti per „Skype“ ar „Viber“ be stabilaus ryšio buvo neįmanoma.
- Laisvalaikis: Nors sutartyse būdavo numatytas laisvas laikas, realybėje išeiti iš namų buvo sunku, nes nebuvo kam pavaduoti. Tai kėlė jausmą, lyg būtum įkalintas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie darbą Vokietijoje 2015-aisiais
Ši skiltis skirta apžvelgti specifinius klausimus, kurie buvo aktualūs būtent to laikotarpio kontekste ir padeda suprasti rinkos evoliuciją.
Ar 2015 metais jau galiojo vokiškas minimalus atlyginimas slaugytojams iš Lietuvos?
Taip, nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mindestlohngesetz, nustatantis 8,50 Eur minimalų valandinį atlyginimą. Tačiau slaugos sektoriuje (Pflegebranche) egzistavo ir specifiniai įkainiai, kurie priklausė nuo regiono (Vakarų ar Rytų Vokietija). Didžiausia problema buvo ne įkainis, o darbo valandų apskaita, nes namų slaugoje buvo sunku atskirti aktyvų darbą nuo budėjimo.
Koks buvo vidutinis mėnesinis atlyginimas „į rankas“ tuo metu?
2015 metais vidutinis atlyginimas svyravo nuo 900 iki 1300 eurų „į rankas“, priklausomai nuo vokiečių kalbos žinių lygio ir paciento būklės sunkumo. Nors minimalus atlyginimas kilo, dėl didelių mokesčių ir agentūrinių atskaitymų galutinė suma darbuotojui ne visada ženkliai didėjo.
Ar buvo privaloma mokėti vokiečių kalbą?
Teisiškai – ne, tačiau praktiškai – taip. Agentūros dažnai siųsdavo darbuotojus su minimaliomis žiniomis, vadindamos tai „A1 lygiu“, tačiau realybėje tai sukeldavo didžiulį stresą šeimoms ir patiems darbuotojams. Darbuotojai su gera vokiečių kalba uždirbdavo bent 20–30 proc. daugiau.
Kas nutikdavo, jei darbuotojas susirgdavo Vokietijoje?
Tai priklausė nuo sutarties tipo. Turintys A1 pažymą (lietuvišką socialinį draudimą) galėjo gauti būtinąją pagalbą su Europos sveikatos draudimo kortele. Dirbantiems su verslo liudijimu (Gewerbe) ir neturintiems tinkamo vokiško draudimo, liga galėjo reikšti finansinę katastrofą, nes gydymo išlaidas tekdavo dengti patiems.
Senelių priežiūros rinkos evoliucija ir įgytos pamokos
Analizuojant 2015-ųjų metų situaciją, akivaizdu, kad tai buvo pereinamasis laikotarpis, suformavęs šiandieninę slaugos rinką. Tuometiniai iššūkiai privertė tiek Vokietijos, tiek Lietuvos institucijas griežtinti kontrolę ir ieškoti aiškesnių teisinių mechanizmų.
Vienas svarbiausių pokyčių, kurį paskatino tų metų įvykiai, buvo skaidrumo didėjimas. Darbuotojai tapo labiau teisiškai raštingi – jie pradėjo reikalauti sutarčių vertimų į lietuvių kalbą, aiškaus darbo valandų apibrėžimo ir garantijų dėl kelionės išlaidų. Tuo tarpu Vokietijos teismai per kelerius metus po 2015-ųjų priėmė keletą svarbių sprendimų, kurie patvirtino, jog namų slauga negali būti traktuojama kaip „savarankiška veikla“, jei darbuotojas gyvena kliento namuose ir paklūsta jo nurodymams.
Taip pat pasikeitė ir agentūrų vaidmuo. Jei 2015 metais buvo gausu „vienadienių“ tarpininkų, kurie tiesiog rinko mokesčius ir dingo, tai ilgainiui rinkoje išliko tos įmonės, kurios investavo į darbuotojų mokymus, kalbos kursus ir realią pagalbą konfliktinėse situacijose. Slaugytojo profesija, nors ir išlieka fiziškai bei emociškai sunki, tapo labiau reguliuojama.
Šiandieniniai slaugytojai, vykstantys į Vokietiją, naudojasi tais vaisiais, kurie buvo užauginti ant 2015-ųjų metų chaoso ir klaidų. Tuometinių darbuotojų drąsa, kantrybė ir dažnai tylus pasiaukojimas atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kad orus senėjimas Vokietijoje yra neįmanomas be sunkaus migrantų darbo, ir kad šis darbas privalo būti teisiškai apsaugotas bei adekvačiai apmokamas.
