Kiekvieną kartą užsukus į prekybos centrą ar vaistinę ir atsistojus prie burnos higienos priemonių lentynos, akys raibsta nuo pasirinkimo gausos. Kainų diapazonas čia yra stulbinantis: nuo vos kelis eurus kainuojančių tūtelių iki prabangių produktų, kurių kaina siekia dviženklę sumą. Natūraliai kyla klausimas – ar dantų pasta už 15 eurų tikrai valo dantis penkis kartus geriau nei ta, kuri kainuoja 3 eurus? Odontologai teigia, kad atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau skirtumų tikrai yra, ir jie slypi ne tik pakuotės dizaine, bet ir sudėtinių dalių kokybėje, technologijose bei poveikyje jūsų dantų emaliui ilgalaikėje perspektyvoje.
Pigios pastos pagrindas: ar kreida vis dar naudojama?
Norint suprasti kainų skirtumą, pirmiausia reikia pažvelgti į tai, kas sudaro dantų pastos „kūną“. Pigiausių dantų pastų gamyboje dažniausiai naudojamos paprastos, laiko patikrintos, bet ne visada pačios švelniausios medžiagos. Pagrindinė daugelio pigių pastų valomoji medžiaga yra abrazyvai, skirti mechaniškai nuvalyti apnašas.
Pigiuose produktuose dažnai naudojamas kalcio karbonatas – paprasčiau tariant, kreida. Nors ji puikiai šalina apnašas, jos dalelės gali būti gana stambios ir netaisyklingos formos. Ilgą laiką naudojant tokią pastą, ypač jei dantys valomi stipriai spaudžiant šepetėliu, kyla rizika subraižyti emalį. Pažeistas emalis tampa imlesnis pigmentacijai, todėl paradoksalu, bet norint dantis nuvalyti, jie gali pradėti greičiau kaupti dėmes.
Brangesnėse dantų pastose abrazyvinės medžiagos yra visai kitokios. Čia dažniau naudojamas aukštos kokybės hidratuotas silicio dioksidas arbafermentai. Šių dalelių apdirbimo technologija leidžia joms būti apvalioms ir itin smulkioms. Tai reiškia, kad dantys yra poliruojami, o ne šveičiami, taip išsaugant natūralų emalio storį ir blizgesį.
Aktyviosios medžiagos: už ką iš tikrųjų mokame?
Didžiausias kainos skirtumas atsiranda tada, kai pradedame nagrinėti veikliąsias medžiagas, kurios suteikia gydomąjį ar profilaktinį poveikį. Standartinėje pigoje pastoje dažniausiai rasite bazinį fluorido junginį (natrio fluoridą) ir kvapiąsias medžiagas. To pakanka apsaugai nuo ėduonies, jei dantys yra sveiki, o mityba subalansuota.
Tačiau brangesnėse pastose technologijos yra pažengusios kur kas toliau:
- Hidroksiapatitas: Tai viena brangiausių ir vertingiausių medžiagų šiuolaikinėje odontologijoje. Hidroksiapatitas yra pagrindinė dantų emalio statybinė medžiaga. Pastos su šiuo komponentu veikia kaip „skystas emalis“ – jos užpildo mikroskopinius įtrūkimus, mažina jautrumą ir vizualiai pašviesina dantis, atkurdamos jų paviršių, o ne jį šveičdamos.
- Fermentai: Brangiose pastose cheminius putojiklius dažnai keičia natūralūs fermentai (pvz., laktoperoksidazės sistema), kurie skaido apnašas ir bakterijų membranas, nepažeisdami burnos mikrofloros.
- Amino fluoridai (Olaflur): Skirtingai nei pigus natrio fluoridas, organinės kilmės amino fluoridai greičiau pasiskirsto burnos ertmėje ir sukuria ilgalaikį apsauginį sluoksnį ant dantų paviršiaus.
Putojimas ir agresyvūs plovikliai
Ar esate pastebėję, kad pigios dantų pastos labai gausiai putoja? Tai sukuria švaros iliuziją, tačiau dažniausiai už tai atsakinga medžiaga, vadinama natrio laurilsulfatu (SLS). Tai pigus, efektyvus ploviklis, naudojamas ir šampūnuose ar indų plovikliuose. Nors jis puikiai šalina riebalus ir apnašas, odontologai įspėja apie šalutinius poveikius.
SLS sausina burnos gleivinę, gali sukelti opeles (aftas) ir dirginti jautrias dantenas. Brangesnėse, ypač „premium“ klasės arba ekologiškose dantų pastose, SLS dažniausiai nėra. Vietoje jo naudojami švelnesni, mažiau putojantys, bet ne mažiau efektyvūs valikliai, išgaunami iš kokosų ar kitų natūralių šaltinių. Todėl, jei po dantų valymo jaučiate burnos sausumą ar „graužimą“, verta pasitikrinti sudėtį ir galbūt investuoti į brangesnę priemonę be SLS.
Dantų balinimas: cheminis ar mechaninis?
Balinančios dantų pastos yra atskira kategorija, kurioje kainų skirtumai atspindi visiškai skirtingus veikimo principus. Pigi „balinanti“ pasta dažniausiai veikia tiesiog didindama abrazyvumą. Ant pakuotės tai dažnai nepažymima, tačiau tokių pastų RDA (santykinis dentino abrazyvumas) gali būti labai aukštas (virš 100 ar net 150). Jos tiesiog nušveičia paviršines dėmes kartu su emalio sluoksniu. Rezultatas matomas greitai, bet ilgainiui dantys tampa jautrūs ir gelsvi, nes pro suplonėjusį emalį pradeda šviesti dentinas.
Brangios balinančios pastos naudoja cheminį arba fermentinį balinimą. Jose esantys fermentai (pvz., papainas ar bromelainas) tirpdo baltymines apnašas, o peroksidai (mažomis, saugiomis koncentracijomis) arba optiniai pigmentai suteikia dantims baltesnį atspalvį be mechaninio brūžinimo. Mokėdami daugiau, jūs mokate už saugumą.
Kada tikrai verta permokėti?
Ne kiekvienam pirkėjui būtina pati brangiausia pasta. Jei jūsų dantys yra visiškai sveiki, neturite plombų, implantų, nejaučiate jautrumo ir neturite problemų su dantenomis, vidutinės klasės pasta su fluoridu puikiai atliks savo darbą. Tačiau yra situacijų, kai taupyti nerekomenduojama:
- Padidėjęs jautrumas: Jei reaguojate į šaltą ar karštą maistą, pigios pastos tik maskuos problemą arba ją aštrins. Reikalingos pastos su nano-hidroksiapatitu arba kalcio fosfo-silikatais, kurie uždaro dentino kanalėlius.
- Dantų implantai ir protezai: Turint brangias restauracijas burnoje, būtina naudoti neabrazyvias pastas, kad nesubraižytumėte protezų paviršiaus, kuriame vėliau kauptųsi bakterijos.
- Dantenų ligos: Sergant gingivitu ar periodontitu, reikalingos specializuotos pastos su chlorheksidinu, hialurono rūgštimi ar specifiniais žolelių ekstraktais, kurių koncentracija pigiuose produktuose būna tik simbolinė.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar dantų pastos kaina garantuoja, kad ji išgydys kariesą?
Ne, jokia dantų pasta negali išgydyti jau atsiradusios skylutės (karieso). Dantų pasta yra profilaktinė priemonė. Brangesnės pastos su kokybišku fluoru ar hidroksiapatitu gali sustabdyti kariesą ankstyvoje (baltos dėmės) stadijoje (remineralizuoti emalį), tačiau jau esančių ertmių jos neužtaisys – tam reikalingas vizitas pas odontologą.
Kiek dantų pastos reikia dėti ant šepetėlio?
Reklamose dažnai matome, kaip pasta padengiamas visas šepetėlio ilgis. Tai – rinkodaros triukas, skatinantis greičiau sunaudoti produktą. Suaugusiam žmogui pilnai pakanka žirnio dydžio pastos rutuliuko. Naudojant brangią, koncentruotą pastą, jos reikia dar mažiau, todėl aukštesnė kaina iš dalies kompensuojama lėtesniu naudojimu.
Ar reikia skalauti burną išsivalius dantis?
Dauguma odontologų rekomenduoja po valymo tik išspjauti pastos perteklių, bet burnos vandeniu skalauti nereikėtų. Taip veikliosios medžiagos (fluoridas, mineralai) lieka ant dantų ir gali veikti ilgiau. Jei iškart išskalaujate, nuplaunate tai, už ką sumokėjote – apsauginį sluoksnį.
Ar ekologiška pasta visada yra geresnė už įprastą?
Nebūtinai. „Ekologiška“ reiškia, kad ingredientai yra natūralios kilmės, tačiau tai negarantuoja efektyvumo kovoje su kariesu. Svarbu žiūrėti ne tik į ekologinį sertifikatą, bet ir į tai, ar pastoje yra remineralizuojančių medžiagų (fluoro arba jo pakaitalų). Ekologiška pasta be veikliųjų medžiagų tik mechaniškai nuvalo apnašas, bet nesustiprina dantų.
Burnos higienos rutina svarbiau už kainą
Apibendrinant odontologų įžvalgas, galima teigti, kad brangesnė dantų pasta dažniausiai siūlo pažangesnes technologijas, saugesnius abrazyvus ir papildomų naudų, tokių kaip emalio atkūrimas ar dantenų raminimas. Investicija į brangesnę priemonę yra logiška, jei turite specifinių problemų – jautrumą, erozijas ar nešiojate ortodontinius aparatus.
Tačiau svarbu nepamiršti esminės taisyklės: net ir pati brangiausia pasaulyje dantų pasta, kurioje yra aukso dalelių ar retų mineralų, nepadės, jei dantis valysite netaisyklingai ar retai. Mechaninis apnašų pašalinimas dantų šepetėliu ir, kas itin svarbu, tarpdančių valymas siūlu ar tarpdančių šepetėliais sudaro 80% sėkmės. Dantų pasta yra pagalbinė priemonė – tarsi geras kuras automobiliui. Jis pagerina važiavimą ir tausoja variklį, bet automobilį vis tiek vairuojate jūs.
