Išsėtinė sklerozė (IS) dažnai vadinama „tūkstančio veidų liga“, nes jos eiga ir pasireiškimas kiekvienam pacientui gali būti visiškai skirtingi. Tai viena klastingiausių centrinės nervų sistemos ligų, kuri dažniausiai diagnozuojama jauniems, darbingo amžiaus žmonėms – paprastai nuo 20 iki 40 metų. Nors medicina sparčiai žengia į priekį, visuomenėje vis dar vyrauja daugybė mitų apie šią diagnozę. Gydytojai neurologai pabrėžia, kad ankstyvas simptomų atpažinimas yra kritiškai svarbus ligos eigai suvaldyti, tačiau didžiausia problema yra ta, jog pirmieji signalai dažnai būna neryškūs, praeinantys arba supainiojami su paprastu nuovargiu ar stresu. Būtent todėl svarbu žinoti ne tik akivaizdžius, bet ir paslėptus organizmo siunčiamus įspėjimus.
Kas vyksta organizme sergant išsėtine skleroze?
Norint suprasti simptomus, būtina suvokti ligos mechanizmą. Išsėtinė sklerozė yra lėtinė autoimuninė liga, kurios metu žmogaus imuninė sistema klaidingai atakuoja savus audinius. Pagrindinis taikinys – mielinas. Tai riebalinė medžiaga, dengianti nervines skaidulas galvos ir nugaros smegenyse, panašiai kaip izoliacija dengia elektros laidus. Mielinas užtikrina greitą ir sklandų nervinių impulsų perdavimą.
Kai imuninė sistema pažeidžia mieliną (šis procesas vadinamas demielinizacija), nervinio impulso perdavimas sutrinka – jis sulėtėja arba visai nutrūksta. Toje vietoje susiformuoja randinis audinys, vadinamas skleroze. Priklausomai nuo to, kurioje centrinės nervų sistemos vietoje įvyksta pažeidimas, pasireiškia skirtingi simptomai. Tai paaiškina, kodėl vienas pacientas gali jausti silpnumą kojoje, o kitas – staigų regos pablogėjimą.
Akivaizdūs ir dažniausiai pastebimi požymiai
Nors liga yra labai individuali, egzistuoja tam tikri „klasikiniai“ simptomai, kurie dažniausiai priverčia žmones kreiptis į gydytojus. Gydytojai išskiria šiuos dažniausius pirmuosius ligos pranašus:
- Regos sutrikimai (optinis neuritas): Tai vienas dažniausių pirmųjų simptomų. Žmogus gali jausti skausmą judindamas akį, vaizdas gali tapti neryškus, dvejintis arba prarandamas spalvų ryškumas. Kartais regėjimas viena akimi gali laikinai dingti visiškai.
- Galūnių tirpimas ir dilgčiojimas: Dažnai pasireiškia parestezija – nemalonus pojūtis, tarsi „skruzdėlyčių bėgiojimas“, deginimas ar nutirpimas rankose, kojose, veide ar liemenyje. Šis pojūtis gali trukti kelias dienas ar savaites.
- Raumenų silpnumas ir koordinacijos stoka: Žmogus gali pradėti dažniau kliūti už lygių paviršių, jausti, kad viena koja tapo „sunkesnė“, arba pastebėti, kad sunku nulaikyti daiktus rankose.
Simptomai, kuriuos pastebi ne visi: tylieji ligos signalai
Būtent čia slypi didžiausias pavojus – daugelis žmonių ignoruoja tam tikrus pojūčius, manydami, kad tai tik gyvenimo būdo pasekmė. Gydytojai atkreipia dėmesį į specifinius simptomus, kurie rečiau siejami su neurologinėmis ligomis, tačiau yra labai būdingi išsėtinei sklerozei.
Lėtinis nuovargis
Tai nėra įprastas nuovargis po sunkios darbo dienos. Apie 80 proc. sergančiųjų IS patiria sekinantį nuovargį, kuris visiškai neatitinka atliktos fizinės ar protinės veiklos krūvio. Žmogus gali pabusti ryte jau jausdamasis pavargęs. Šis simptomas dažnai vadinamas „išsėtinės sklerozės nuovargiu“ ir gali smarkiai trikdyti darbingumą bei socialinį gyvenimą.
Kognityviniai sutrikimai
Daugelis pacientų pastebi vadinamąjį „smegenų rūką“. Tai pasireiškia:
- Sunkumu susikaupti ir išlaikyti dėmesį;
- Atminties suprastėjimu (sunku prisiminti vardus, datas ar kur padėti daiktai);
- Sunkumu planuoti ir spręsti problemas;
- Sulėtėjusiu informacijos apdorojimu.
Kadangi šie požymiai gali būti nurašyti stresui ar amžiui, pacientai retai apie juos užsimena gydytojui pirmojo vizito metu.
Terminis jautrumas (Uhthoffo fenomenas)
Tai unikalus reiškinys, kai seni simptomai paūmėja arba atsiranda naujų pakilus kūno temperatūrai. Tai gali nutikti karštoje vonioje, pirtyje, sportuojant ar karštą vasaros dieną. Nors tai nėra ligos paūmėjimas (atakos), o tik laikinas laidumo pablogėjimas pažeistose nervinėse skaidulose, tai yra svarbus diagnostinis signalas.
Šlapimo pūslės ir žarnyno funkcijos sutrikimai
Tai itin delikati tema, kuria pacientai vengia kalbėti. Tačiau dažnas noras šlapintis, negalėjimas sulaikyti šlapimo (staigus poreikis) arba atvirkščiai – negalėjimas pradėti šlapintis, yra dažni IS palydovai. Taip pat gali pasireiškia vidurių užkietėjimas.
Diagnostikos kelias: kaip patvirtinama liga?
Nėra vieno vienintelio kraujo tyrimo, kuris patvirtintų išsėtinę sklerozę. Gydytojai neurologai taiko atmetimo metodą ir remiasi Makdonaldo kriterijais. Pagrindiniai diagnostikos žingsniai yra šie:
- Neurologinė apžiūra: Tikrinami refleksai, raumenų jėga, koordinacija, jutimai ir rega.
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT): Tai pats svarbiausias tyrimas. Jo metu ieškoma demielinizacijos židinių (pažeidimų) galvos ir nugaros smegenyse. Aktyvūs uždegimo židiniai rodo ligos aktyvumą.
- Juosmeninė punkcija: Iš stuburo kanalo paimamas smegenų skysčio mėginys. Jame ieškoma specifinių oligokloninių juostų – baltymų, kurie rodo imuninės sistemos aktyvumą centrinėje nervų sistemoje.
- Sukeltųjų potencialų tyrimas: Matuojamas greitis, kuriuo nerviniai impulsai keliauja nuo akių ar galūnių į smegenis.
Rizikos veiksniai ir prevencija
Mokslininkai vis dar tiksliai nežino, kas sukelia IS, tačiau manoma, kad tai yra genetinių ir aplinkos veiksnių derinys. Nors genetikos pakeisti negalime, tam tikri aplinkos veiksniai didina riziką:
Vienas ryškiausių veiksnių – vitamino D trūkumas. Pastebėta, kad liga dažnesnė tose šalyse, kurios yra toliau nuo pusiaujo ir gauna mažiau saulės šviesos. Taip pat didelę įtaką daro rūkymas – rūkantiems žmonėms rizika susirgti yra didesnė, o liga linkusi progresuoti greičiau. Kai kurie tyrimai sieja ligą su persirgtomis virusinėmis infekcijomis, pavyzdžiui, Epšteino-Baro virusu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šiame skyriuje atsakome į klausimus, kurie dažniausiai kyla žmonėms, išgirdusiems išsėtinės sklerozės diagnozę arba įtariantiems šią ligą.
Ar išsėtinė sklerozė yra paveldima?
Išsėtinė sklerozė nėra tiesiogiai paveldima liga, kaip, pavyzdžiui, cistinė fibrozė. Tai reiškia, kad jei sergate jūs, tikimybė, kad susirgs jūsų vaikai, yra labai maža (apie 2–4 proc.). Tačiau genetinis polinkis egzistuoja – tam tikri genų deriniai gali padidinti imlumą aplinkos veiksniams, sukeliantiems ligą.
Ar ši liga smarkiai sutrumpina gyvenimo trukmę?
Tai vienas didžiausių mitų. Šiuolaikinė medicina leidžia puikiai valdyti ligą. Statistika rodo, kad sergančiųjų IS gyvenimo trukmė yra tik nežymiai (vidutiniškai apie 5–7 metus) trumpesnė nei bendrosios populiacijos, tačiau dauguma pacientų nugyvena ilgą ir pilnavertį gyvenimą. Mirštama ne nuo pačios ligos, o nuo jos komplikacijų (pvz., infekcijų), kurių galima išvengti tinkamai prižiūrint sveikatą.
Ar išsėtinė sklerozė visada baigiasi neįgaliojo vežimėliu?
Tikrai ne. Dėka ankstyvos diagnostikos ir modernių ligą modifikuojančių vaistų, daugybė pacientų dešimtmečius išlaiko mobilumą ir darbingumą. Agresyvios ligos formos pasitaiko, tačiau jos nėra taisyklė. Daugelis žmonių, sergančių recidyvuojančia-remituojančia forma, tarp paūmėjimų jaučiasi gerai.
Ar galima sportuoti sergant IS?
Ne tik galima, bet ir būtina. Anksčiau gydytojai rekomendavo vengti fizinio krūvio, kad nepadidėtų nuovargis, tačiau dabar požiūris pasikeitė. Saikingas, reguliarus fizinis aktyvumas (joga, plaukimas, vaikščiojimas) padeda mažinti nuovargį, gerina nuotaiką, stiprina raumenis ir padeda išsaugoti koordinaciją.
Ar mityba turi įtakos ligos eigai?
Nors nėra oficialios „IS dietos“, dauguma specialistų rekomenduoja priešuždegiminę mitybą: daug daržovių, vaisių, žuvies (omega-3 riebalų rūgštys), pilno grūdo produktų ir vengti perdirbto maisto bei cukraus. Sveika mityba padeda bendrai organizmo būklei ir imuninei sistemai.
Medicinos pažanga ir gyvenimo kokybės išsaugojimas
Svarbu suprasti, kad išgirsta diagnozė nėra nuosprendis. Per pastaruosius du dešimtmečius išsėtinės sklerozės gydymas pasikeitė neatpažįstamai. Jei anksčiau gydymas apsiribodavo tik paūmėjimų slopinimu steroidais, tai šiandien pacientams prieinami efektyvūs ligą modifikuojantys vaistai (LMV). Jie būna įvairių formų: nuo tablečių iki injekcijų ar infuzijų ligoninėje.
Šie vaistai veikia imuninę sistemą, neleisdami jai atakuoti mielino, taip suretindami paūmėjimų dažnį ir, svarbiausia, lėtindami negalios progresavimą. Be medikamentinio gydymo, vis didesnį vaidmenį atlieka reabilitacija, psichoterapija ir ergoterapija. Kompleksinis požiūris į ligą leidžia pacientams tęsti karjerą, kurti šeimas ir keliauti. Svarbiausia taisyklė, kurią pabrėžia medikai – nelaukti, kol simptomai praeis savaime. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti nervų sistemos rezervą ir kokybišką gyvenimą ilgus metus.
