Sprendimas artimą žmogų patikėti profesionalų globai niekada nėra lengvas, tačiau dar sudėtingesnis jis tampa susidūrus su finansine šių dienų realybe. Augantys energetiniai kaštai, didėjantys darbuotojų atlyginimai ir bendra infliacija neaplenkė ir socialinės rūpybos sektoriaus, todėl šiais metais senelių namų kainos pasiekė dar neregėtas aukštumas. Šeimos, kurios pirmą kartą susiduria su būtinybe ieškoti globos įstaigos tėvams ar seneliams, neretai patiria šoką išvydusios mėnesinius įkainius, kurie dažnai viršija vidutinį šalies atlyginimą, o ką jau kalbėti apie vidutinę senatvės pensiją. Visgi, kaina nėra vienintelis rodiklis – ji slepia daugybę sudedamųjų dalių, nuo medicininės priežiūros lygio iki maitinimo kokybės ir papildomų paslaugų, todėl svarbu detaliai suprasti, už ką mokama ir kokios yra valstybės pagalbos galimybės.
Valstybinių ir privačių įstaigų kainų žirklės
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, egzistuoja dviejų tipų globos įstaigos: pavaldžios savivaldybėms arba valstybei ir privačios. Nors kokybės standartai abiem atvejais yra griežtai reglamentuojami higienos normų ir socialinės apsaugos įstatymų, kainodara skiriasi drastiškai. Šiais metais stebima tendencija, kad net ir valstybinių globos namų kainos sparčiai vejasi privataus sektoriaus įkainius, tačiau skirtumas vis dar išlieka pastebimas.
Valstybiniuose ar savivaldybių globos namuose vidutinė kaina už vieno asmens išlaikymą šiuo metu svyruoja nuo 1300 iki 1700 eurų per mėnesį. Ši suma apima apgyvendinimą, maitinimą, būtiniausią slaugą ir socialinį darbą. Tačiau didžiausia problema čia yra ne kaina, o prieinamumas – eilės į šias įstaigas gali driektis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.
Tuo tarpu privačiame sektoriuje kainų lubos yra gerokai aukštesnės. Čia mėnesinis mokestis prasideda nuo maždaug 1600 eurų ir gali siekti net 2500 eurų ar daugiau, priklausomai nuo pasirinkto komforto lygio. Modernūs privatūs pensionatai siūlo vienviečius kambarius, aukštesnės klasės maitinimą, platesnį užimtumo veiklų spektrą ir, kas svarbiausia, dažnai gali priimti gyventoją nedelsiant. Svarbu paminėti, kad brangiausiai kainuoja specializuota priežiūra, skirta senatvine demencija ar Alzheimerio liga sergantiems asmenims, nes jiems reikalingas nuolatinis, sustiprintas personalo dėmesys ir specialiai pritaikyta saugi aplinka.
Nuo ko priklauso galutinė kaina?
Dažnai žmonės nustemba sužinoję, kad interneto svetainėje nurodyta kaina yra tik orientacinė. Galutinė suma sutartyje gali skirtis priklausomai nuo individualių senjoro poreikių. Pagrindiniai veiksniai, formuojantys kainą, yra šie:
- Savarankiškumo lygis: Tai esminis faktorius. Senjorams, kurie yra dalinai savarankiški, gali judėti patys ir jiems reikia tik minimalios pagalbos buityje, taikomas mažesnis tarifas. Tuo tarpu gulintiems ligoniams (sunki negalia), kuriems reikalinga nuolatinė slauga, maitinimas, prausimas ir sauskelnių keitimas, kaina automatiškai kyla dėl didesnio personalo darbo krūvio.
- Gyvenamoji vieta: Geografinė padėtis Lietuvoje turi didelę įtaką. Globos namai Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje bus 20–30 proc. brangesni nei analogiškos įstaigos regionuose, pavyzdžiui, Rokiškyje, Skuode ar Lazdijuose. Dėl šios priežasties dalis didmiesčių gyventojų tėvams ieško vietų toliau nuo sostinės.
- Kambario tipas: Gyvenimas vienviečiame kambaryje su privačiu sanitariniu mazgu visada kainuos brangiau nei vieta dviviečiame ar triviečiame kambaryje. Privatus asmeninis erdvės poreikis yra prabangos dalykas globos sistemoje.
- Papildomos terapijos: Kai kurios įstaigos į bazinę kainą įskaičiuoja kineziterapiją, ergoterapiją ar druskų kambarius, kitos – tai apmokestina papildomai.
Valstybės kompensavimo mechanizmas: kaip tai veikia?
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų – ar įmanoma gauti vietą globos namuose nemokamai? Atsakymas yra ne, tačiau valstybė turi sukūrusi kompensavimo mechanizmą, kuris užtikrina, kad asmuo neliktų be priežiūros, net jei jo pajamos yra mažos. Sistema veikia „krepšelių” ir primokėjimo principu.
Pagal galiojančius įstatymus, už ilgalaikę socialinę globą asmuo moka 80 proc. savo pajamų (pensijos, šalpos išmokų ir kt.). Likę 20 proc. pajamų paliekami asmeninėms išlaidoms. Jei asmuo gauna tikslinę kompensaciją slaugai ar priežiūrai (pagalbos poreikiui), šie pinigai 100 proc. atitenka globos įstaigai.
Tačiau dažniausiai 80 proc. pensijos ir slaugos išmokos nepakanka padengti visą 1500–2000 eurų kainą. Čia įsijungia savivaldybė. Jei asmens turto vertė neviršija nustatytų normatyvų, trūkstamą sumą padengia savivaldybė. Tai galioja tiek valstybiniams, tiek tiems privatiems globos namams, kurie yra laimėję savivaldybės viešuosius pirkimus. Visgi, jei šeima nusprendžia savarankiškai, be savivaldybės siuntimo, kreiptis į privačius globos namus, visą kainą tenka dengti patiems, nebent pasinaudojama tikslinėmis slaugos kompensacijomis, kurios šiek tiek sumažina naštą.
Paslėptos išlaidos, apie kurias nepagalvojama
Planuojant biudžetą senelių namams, klaidinga manyti, kad mėnesinis mokestis yra vienintelė išlaida. Realybėje atsiranda papildomų eilučių, kurios per metus gali sudaryti solidžią sumą. Svarbu iš anksto išsiaiškinti, kas įskaičiuota į sutartį, o kas – ne.
- Medikamentai: Globos namai dažniausiai suteikia tik būtiniausius vaistus skubiai pagalbai. Visi lėtinėms ligoms gydyti skirti vaistai, maisto papildai ar specifiniai tepalai perkami paciento (arba jo artimųjų) lėšomis. Nors kompensuojami vaistai nekainuoja daug, nekompensuojamų vaistų krepšelis gali siekti 50–100 eurų per mėnesį.
- Higienos priemonės: Nors įstaigos dažnai aprūpina bazinėmis priemonėmis, specifinės odos priežiūros priemonės, kokybiškesnės sauskelnės (jei viršijamas kompensuojamas limitas) ar vienkartinės paklodės gali būti perkamos papildomai.
- Specializuotas transportas: Jei senjorą reikia nuvežti pas gydytoją specialistą konsultacijai į kitą miestą ar gydymo įstaigą, o globos namai neturi savo transporto arba jis užimtas, gali tekti samdyti privačią greitosios pagalbos ar pervežimo tarnybą.
- Asmeniniai poreikiai: Kirpyklos paslaugos, pedikiūras (ypač svarbus sergantiems diabetu), drabužių atnaujinimas, skanėstai – visa tai yra papildomos išlaidos iš tų 20 proc. paliekamų asmeninių lėšų.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar tiesa, kad norint patekti į globos namus, valstybė perima asmens būstą?
Tai yra vienas gajausių mitų. Valstybė ar savivaldybė tiesiogiai nekonfiskuoja turto. Tačiau, nustatant mokėjimo už paslaugas dydį, yra vertinamas asmens turtas. Jei asmuo turi turto, viršijančio nustatytus normatyvus savivaldybėje, jis už globą turi mokėti pilną kainą pats (gali tekti parduoti ar nuomoti turtą). Jei turtas neviršija normatyvų, savivaldybė dengia skirtumą be jokių pretenzijų į nekilnojamąjį turtą.
Kiek laiko tenka laukti eilėje į valstybinius globos namus?
Situacija labai priklauso nuo savivaldybės. Didmiesčiuose laukimo laikas gali siekti nuo 6 iki 18 mėnesių. Mažesnėse savivaldybėse vietą galima gauti greičiau – per 1–3 mėnesius. Eilė juda greičiau, jei asmens sveikatos būklė yra kritinė ir jam nėra kam padėti namuose.
Ar vaikai privalo mokėti už tėvų išlaikymą senelių namuose?
Pagal Lietuvos įstatymus, pilnamečiai vaikai turi pareigą išlaikyti savo tėvus, jei jiems to reikia. Tačiau praktikoje, kai asmuo siunčiamas į globos namus per savivaldybę, trūkstamą sumą (po 80% pajamų nuskaitymo) dažniausiai dengia savivaldybė, o ne vaikai. Išimtis – jei nustatoma, kad vaikai vengia pareigos arba tėvai patys pasirenka privačią įstaigą be savivaldybės tarpininkavimo – tuomet visa finansinė našta tenka šeimai.
Kuo skiriasi slauga nuo globos?
Socialinė globa – tai visuma paslaugų, teikiančių pagalbą kasdieniame gyvenime (maitinimas, laisvalaikis, buitis). Slauga – tai medicininės procedūros (žaizdų perrišimas, injekcijos, būklės stebėjimas). Globos namuose teikiamos abi paslaugos, tačiau nuo slaugos poreikio lygio priklauso finansavimo šaltiniai ir kompensacijų dydžiai.
Senėjančios visuomenės iššūkiai ir ilgalaikės prognozės
Žvelgiant į ateitį, akivaizdu, kad senelių namų paslaugų paklausa tik didės, o tai neišvengiamai darys įtaką kainoms. Lietuva yra viena sparčiausiai senėjančių visuomenių Europos Sąjungoje. Demografinės tendencijos rodo, kad darbingo amžiaus žmonių skaičius mažėja, o vyresnio amžiaus asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, dalis auga. Tai sukuria sisteminį spaudimą: trūksta kvalifikuotų slaugytojų ir socialinių darbuotojų, kurie norėtų dirbti šį sunkų darbą už dabartinius atlyginimus.
Siekiant pritraukti personalą, įstaigos privalo kelti darbo užmokestį, o darbo užmokesčio fondas sudaro didžiąją dalį globos namų sąnaudų. Todėl tikėtina, kad artimiausiais metais išlaikymo kainos augs sparčiau nei vidutinė infliacija. Ekspertai prognozuoja, kad ateityje vis daugiau dėmesio bus skiriama alternatyviems modeliams – integruotai pagalbai namuose, dienos centrams bei „savarankiško gyvenimo namams”, kur senjorai gyvena atskiruose butuose, tačiau gauna reikiamą pagalbą. Visgi, sunkios negalios atvejais stacionari globa išliks nepakeičiama, o jos kaina taps vis didesniu iššūkiu tiek valstybės biudžetui, tiek atskirų šeimų finansams.
