PACIENTŲ POREIKIŲ VERTINIMAS IR JŲ ĮTRAUKIMAS Į SLAUGOS NAMUOSE PROCESUS
Pacientų poreikių vertinimo ir jų įtraukimo į slaugos namuose procesus tema skirta skaitytoją supažindinti su pacientų poreikių vertinimo metodika ir jų įtraukimo į slaugos namuose procesus galimybes. Šios temos metu bus aptariama:
· Esminiai žmogaus poreikiai ir jų patenkinimas;
· Paciento poreikių vertinimo mechanizmas;
· Pacientų edukaciniai principai.
Sveikatos priežiūros paslaugos turi būti orientuotos į pacientą. Tai yra numatyta ne tik nacionaliniuose šalių, bet ir tarptautiniuose dokumentuose. Teisės aktuose ir moksliniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose pacientų poreikių vertinimą, yra teigiama, kad orientacija į pacientą, kaip viena iš pagrindinių sveikatos priežiūros kokybės elementų – yra procesas sveikatos priežiūros organizacijoje, kurio metu pacientas yra įtraukiamas į jam teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, taip užtikrinant jo teises gauti informaciją apie teikiamas paslaugas ir priimti sprendimus savo sveikatos priežiūros galimybes. Paciento įtraukimas į sveikatos priežiūros paslaugų teikimą yra susijęs ne tik su informacijos suteikimu pacientui, bet ir grįžtamuoju ryšiu iš paciento.
Tai, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė yra svarbi kiekvienam pacientui, jo atstovui ar jo aplinkiniams asmenims, šiomis dienomis jau nebėra diskusijų poreikis. Ne veltui kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstaiga teisės aktais yra įpareigoti užtikrinti minimalius asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimus; dalis gydymo įstaigų, siekdami kokybės paslaugų gavėjo atžvilgiu, diegia kokybės vadybos sistemas arba akredituoja savo teikiamas paslaugas. Pagrindinės priežastys, kurios lemia sveikatos priežiūros organizacijų norą gerinti paslaugų kokybę yra:
· teikiamų paslaugų saugos užtikrinimas;
· konkurencinis pranašumas;
· socialinė atsakomybė.
Paciento poreikis gauti kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas yra natūraliai suprantamas noras, o kiekvienos sveikatos priežiūros organizacijos siekis tokias paslaugas suteikti – kasdienės veiklos tikslas. Pacientų poreikiai gauti tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas gali būti aiškinami per Maslow poreikių piramidę, kurioje sveikatos priežiūros paslaugas galima priskirti pirmam ir antram piramidės lygiams: sveikatos siekiamybė – pirmas lygis, sveikatos priežiūra – antrasis piramidės lygis (1pav.). Maslow piramide aiškinami penki pagrindiniai žmogaus poreikių lygiai, kurų pirmasis ir pats didžiausias yra bazinis – fiziologiniai žmogaus poreikiai, antrasis – saugumo. Būtent poreikis būti sveikam yra priskiriamas prie bazinių žmogaus poreikių, nes taip užtikrinamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, nepriklausomybė nuo daugelio išorės faktorių. Sveikatos priežiūra priskiriama saugumo poreikių tenkinimui, nes iš čia kildinami pacientų saugos aspektai. Analizuojant šią piramidę svarbus akcentuoti tai, kad tik patenkinęs pirmą poreikių piramidės etapą (fiziologinius poreikius), asmuo patenka ir gali tenkinti antro piramidės etapo poreikius (saugumo), po to trečio ir t.t.
1 pav. A. Maslow poreikių piramidė.
Šaltinis: sudaryta autoriaus pagal VVeinhard, J., Gulbovaitė, E. (2013)
Analizuojant mokslinės literatūros šaltinius svarbu paminėti, kad Lesauskaitė su bendraautorėmis (2009) metai akcentuoja geriatrinių pacientų poreikius, kuriuos galima užtikrinti techninėmis priemonėmis – saugumas, bendravimas, poilsis, gyvybinių funkcijų stebėjimas, lėtinių ligų kontrolės užtikrinimas, atmintiems kompensavimas. Luneckaitė ir kt. (2019) nurodo, kad dvasiniai poreikiai yra svarbūs teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau praktikoje trūksta žinių ir patirties šiems poreikiams analizuoti ir vertinti bei dažniausi onkologinėmis ligomis sergančių asmenų dvasinius poreikius apibūdinantys teiginiai, išreikšti kaip stiprūs arba labai stiprūs poreikiai, yra buvimas visiškai sveiku ir saugiai jaustis, jausti ryšį su savo šeima, palaikyti artimesnį ryšį su šeima dalyvaujant jos gyvenime ir priimant sprendimus, pabūti ramioje ir tylioje vietoje ir sulaukti daugiau paramos iš savo šeimos. Autoriai akcentuoja, kad dvasiniai poreikiai sunkiai sprendžiami dėl individualaus, dažnai asmeniško ir privataus jų pobūdžio, specialistų negebėjimo juos atpažinti, o net ir atpažinus – laiku ir adekvačiai patenkinti.
Savickienė su bendraautoriais (2015) akcentuoja informacijos poreikį. Autoriai nurodo, kad pacientams svarbi informacija, susijusi su jų sveikatos būkle, galimomis komplikacijomis ir tolesniu gydymu po hospitalizacijos. Autorių tyrimo duomenimis, pacientai norėjo būti informuoti apie simptomus, susijusius su jų liga, tinkamą pasiruošimą būsimiems tyrimams, tyrimų rezultatus, galimas komplikacijas, susijusias su jų gydymu, dietas, fizinius pratimus po operacijos, kas turi prieigą prie jų asmeninių duomenų, kaip giminės ir artimieji gali dalyvauti gydymo ir pacientų priežiūros procese, kokia tolesnė priežiūra išvykus iš stacionaro, reabilitacija.
Kudukytė-Gasperė ir Štaras (2015) nurodo, kad lėtinėmis ligomis sergantiems, ilgai namuose prižiūrimiems pacientams, reikalinga integruota kompleksinė pagalba ir priežiūra, teikiama multidisciplininės specialistų komandos, taikant konkrečiam pacientui atvejo vadybos principus, organizuojant ir teikiant šias paslaugas: sveikatos priežiūros paslaugas, kurios turi būti prieinamos ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, nakties metu – kvalifikuotų slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų pagalba; socialinės pagalbos paslaugos – teikiama socialinių darbuotojų bei lankomosios priežiūros specialistų; psichosocialinės pagalbos paslaugos, teikiamos paruoštų specialistų, siekiant palaikyti paciento socialinius (bendravimo) įgūdžius – psichologų ar atitinkamą pasiruošimą turinčių socialinių darbuotojų, ergoterapeutų. Mozūraitė (2020) patvirtina integralių paslaugų pacientams poreikį. Autorė nurodo, kad daugiau kaip pusė pacientų, baigiančių reabilitacijos gydymo kursą, pageidautų gauti integralias paslaugas namuose.
Pudžemienė ir Butkevičienė (2010) analizuodami tėvų, slaugančių piktybinių galvos smegenų naviku sergantį vaiką teigia, kad onkologinė vaiko liga paveikia šeimos narių psichologinius, socialinius bei ekonominius funkcionavimo aspektus (vaiko netekties baimė, nutrūkusi profesinė veikla, pakitę šeimos narių tarpusavio santykiai, pasunkėjusi šeimos finansinė padėtis), o svarbiausias paramos šaltinis šeimoms yra artimųjų pagalba bei palaikymas. Autorių teigimu, tėvai, slaugantys sunkiai sergantį vaiką, labiausiai akcentuoja materialinių bei emocinių poreikių patenkinimą ir savo tyrime nustatė, kad dauguma tyrime dalyvavusių šeimų yra susitaikę su esama padėtimi, lūkesčiai medicinos pagalbai siejami su sveikatos priežiūros specialistų reiškiamu supratingumu ir atjauta, informacijos suteikimu bei atitinkamos fizinės aplinkos sudarymu.
Kaip matyti iš mokslinės literatūros šaltinių pacientų poreikių vertinimas yra sudėtingas procesas, apimantis ne tik fiziologiniu, bet ir socialinius bei psichologinius poreikius (2 pav.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiausia turi būti įvertinti fiziniai, tada socialiniai ir tik tada psichologiniai ir dvasiniai poreikiai, nes fizinių poreikių nepatenkinimas gali įtakoti socialinių poreikių duomenų iškraipymą ir pradėjus tenkinti socialinius poreikius nebus eliminuoti fizinių poreikių tenkinimo spragos. Dėl šios priežasties būtinas tinkamas bendrosios praktikos slaugytojo pasirengimas vertinti poreikius, turėti tam tinkamą vertinimo instrumentą, patirties.
2 pav. Holistinis požiūris į paciento poreikių vertinimą ir poreikių vertinimo eiliškumas teikiant ambulatorines slaugos paslaugas
Šaltinis: sudaryta autoriaus.
Bendrosios praktikos slaugytojo atliekamas paciento poreikių vertinimas prasideda nuo pirminio kontakto su paciento ir/ar jo artimaisiais. Kreipimosi metu į asmens sveikatos priežiūros įstaigos šeimos gydytoją pacientas ir/ar jo artimasis dažniausiai nurodo savo poreikius netiesiogine prasme – per pacientą varginančius simptomus, pvz. pacientas namie griuvo, po stacionaro tapo gulintis (saugios aplinkos užtikrinimo poreikis), pacientas nuolat turi problemų dėl gliukozės kiekio reguliavimo (medikamentų administravimo, mitybos mokymo poreikis), pacientė nesiorientuoja aplinkoje, šlapinasi ir tuštinasi netikėtose vietose (artimųjų mokymo poreikis) ir pan. Jau vykdamas pas pacientą bendrosios praktikos slaugytojas turi pirminę informaciją, gali projektuoti tam tikrų poreikių tenkinimo planą, o bendravimo su pacientu ir/ar jo artimaisiais metu nustato tikslius paciento poreikius.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad sudėtingiau įvertinti pacientų, kurie dėl savo būklės negali nupasakoti varginančių simptomų, poreikius, pvz. persirgę insultu ir nekalbantys, psichikos ligomis sergantys ir pan. Šiuo atveju slaugytoju tenka didelį dėmesį skirti aplinkai, vertinti riziką, bendrauti su artimaisiais ar kitais asmenimis slaugantiems pacientą namuose.
3 pav. Pacientų poreikio vertinimo eiga.
Šaltinis: sudaryta autoriaus.
Pacientams, kuriems teikiamos ambulatorinės slaugos paslaugos namuose, vertinamos vadovaujantis Ambulatorinių slaugos paslaugų namuose teikimo reikalavimų ir šių paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo priede pateikta formos pagrindu. Svarbu akcentuoti tai, kad vertinant paciento poreikius:
1) reikia atkreipti dėmesį ir į artimųjų poreikius bei juos sugretinti su paciento poreikiai;
2) kiekvienas paslaugas teikiantis specialistas (slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas, esant poreikiui – socialinis darbuotojas) paciento ir artimųjų poreikius vertina savo kompetencijos ribose;
3) po specialistų atliktų paciento ir jo artimųjų poreikių vertinimo slaugos plane, komandinio darbo veiklos principu, sudaromas slaugos planas, kuriuo tenkinami paciento poreikiai.
Paciento būklės ir poreikių vertinimas nėra vienkartinis procesas. Praktikos metu nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros organizacijose pacientų poreikiai įvertinami vieną kartą, o tolimesnis vertinimas neatliekamas, nors paciento būklė ir kinta. Tokiais atvejais į pacientų slaugos poreikių nustatymą, tenkinimą, slaugos plano įgyvendinimą žiūrima tik formaliai.
Pagrindiniai aspektai, susiję su slaugos poreikių vertinimu ir į ką bendrosios praktikos slaugytojas privalo atsižvelgti, yra:
· asmens galimybės pasirūpinti savimi;
· reikalingos pagalbinės priemonės;
· gebėjimas savarankiškai valgyti ir gerti;
· asmens higienos įgūdžiai ir galimybės;
· regos ir klausos funkcionavimas;
· judėjimas, koordinacija ir pusiausvyra;
· orientacija savyje, laike ir erdvėje;
· asmens bendravimas, emocijos;
· žinios apie ligą;
· pagalbos namuose prieinamumas;
· laisvalaikio užimtumas;
· miegas;
· namų aplinkos pritaikymas;
· kitų specialistų pagalba.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vertinant paciento slaugos poreikius, artimųjų poreikių vertinimui teisės aktais įtvirtintoje formoje nėra skiriama daug dėmesio, todėl poreikius vertinančiam specialistui tenka užduotis šios rizikos grupės asmenų poreikį vertinimą atlikti vadovaujantis savo patirtimi. Tikslinga vertinant artimųjų poreikius, atsižvelgti į šiuos aspektus:
· medikamentų administravimas;
· ypatingomis ligomis sergančių pacientų slaugos namie principai (mityba sergant diabetu, slauga epilepsijos priepuolių metu, demencija sergančių pacientų sauga ir pan.);
· informavimas apie socialines paslaugas;
· dvasinės paramos poreikis;
· informacijos, paramos ir patarimai nedarbo metu.
Vertinant pacientų ir jų artimųjų poreikius būtina atsižvelgti ir į duomenis, surinktus paciento būklės vertinimo metu, nes dažnai nepatenkinama paciento būklė būna sąlygota nepatenkintų paciento poreikių ir edukacijos stokos.
Nustatant paciento savirūpos poreikius būtina įvertinti ar pacientas visiškai ar iš dalies apsitarnauja pats, kas padeda apsitarnauti jei pacientas turi su apsitarnavimu susijusių problemų, ar apsitarnavimui reikalingos pagalbinės priemonės: vežimėlis, vaikštynė, lazdos, ramentai, vonios lenta, staliukas ir pan.
Praktiniai patarimai:
· paciento savęs apsitarnavimui įvertinti galima naudoti Barthel indekso nustatymo lentelę, kurio pagalba galima įvertinti tokias sritis:
o Valgymas ir gėrimas: geba pats pavalgyti, maitinamas kito asmens, reikalinga dalinė pagalba maitinime;
o Judėjimas nuo neįgaliojo vežimėlio į lovą ir atgal: visiškai negali ir kitas asmuo jį kelia, gali atsisėsti, bet iš lovos pats sudėtingai išlipa, reikalinga minimali pagalba atliekant tokius veiksmus arba pagalba persėdant visiškai nereikalinga;
o Asmeninis tualetas: gali atlikti tokius higienos veiksmus kaip skutimas, dantų plovimas, kosmetikos naudojimas arba kurio nors iš nurodytų punktų neatlieka;
o Pasinaudojimas tualetu: naudoja tualetinę kėdę, sauskelnes, tvarko personalas, reikalinga dalinė pagalba naudojantis tualetu ar pagalba naudojantis tualetu nereikalinga;
o Maudymasis: gali naudotis vonia ar dušu be pagalbinių, reikalinga kažkokia pagalba;
o Vaikščiojimas lygiu paviršiumi: vaikščioti negali, kilnotis negali, bet gali naudotis neįgaliojo vežimėliu, gali nueiti minimaliai padedant ne mažiau kaip 50 metrų, nueina daugiau kaip 50 metrų naudodamasis įtvarais;
o Lipimas laiptais: gali savarankiškai saugiai lipti laiptais, reikalinga pagalba lipant laiptais;
o Apsirengimas ir nusirengimas: nieko negali, reikalinga pagalba, bet puse veiksmų atlieka pats, pagalba nereikalinga;
o Žarnyno funkcijos kontrolė: reikalinga pagalba, naudoja laisvinamuosius, reikalinga dalinė pagalbą, per savaitę 1 kartą nesulaiko, kontroliuoja žarnyną;
o Šlapimo pūslės kontrolė: būna nesulaikymo atvejų, visiškai kontroliuoja veiklą.
· Pakankamai dažnai bendrosios praktikos slaugytojai vengia didinti paciento apsirūpinimo galimybes dėl paciento gyvenamosios aplinkos nepritaikymo jų poreikiams, pvz. vonios patalpoje, ypač senos statybos namuose, regis nėra galimybės užtikrinti paciento maudymo. Tačiau šiuo atveju verta apmastyti galimybes iš tos patalpose išnešti ir įrengti kitur naudojamą įrangą (pvz. skalbimo mašiną), naudoti pasukamą vonios kėdę ir pakopą;
· Savirūpos vertinimo metu būtina atkreipti dėmesį ir į smulkmes pacientui judant su vaikštyne, ramentais ar pan., pvz. leisti pacientui judėti iš vieno taško į kitą tašką ir stebėti judėjimui aplinkoje trukdančius objektus: ėjimo metu kliūtį gali sudaryti kilimas (regis nėra didelė kliūtis, tačiau pacientui tenka naudoti jėgą kilstelti arba stipriau stumti vaikštynę, tuo metu nukreipiant dėmesį nuo koordinacijos laikymo ir taip didinant griuvimo riziką), komoda su ant jos pastatyta gėle (galima užkliūti komodą), ne iki galo atsidarančios durys, ribotas praėjimas iš koridoriaus į virtuvę (dažnai trukdantis objektas – šaldytuvas) ir pan.;
· Dažnai pacientai ar artimieji vengia atlikti vienokius ar kitokius pakeitimus aplinkoje, kurie gali įtakoti geresnę paciento savirūpą, todėl bendrosios praktikos slaugytojams tenka ypatinga užduotis – įrodyti aplinkos pritaikymo paciento poreikiams naudą.
Vertinant paciento gebėjimus valgyti ir gerti tenka ne tik klausytis artimųjų ir pacientų pasakojimų apie kylančias problemas, tačiau tikslinga paprašyti kad vienas ir kitas veiksmas būtų atliekamas slaugytojui matant. Kartais tiesiog neteisinga poza ar pagalbinės priemonės trūkumas gali įtakoti negebėjimą pasirūpinti savimi šioje sferoje, pvz. Parkinsono liga sergantiems pacientas tikslinga naudoti prie rankos tvirtinamus šaukštelius, iš lovos sunkiai atsikeliančius pacientus būtina aprūpinti funkcine lova ir lovos staliuku, pacientams naudoti specialias, su kakliuku esančias, gertuves.
Gebėjimas pasirūpinti asmens higiena ir šių poreikių patenkinimas apima bendrą paciento kūno higienos būklę (kvapas, spalva, apnašos, pleiskanojimas, odos sausumas, odos pažeidimas dėl kasymosi ir pan.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pacientų, gaunančių slaugos paslaugas namuose, higienos priežiūra ilgą laiką buvo tik formalus klausimas ir apsiribojama skatinimu bei sauskelnių išrašymu. Tačiau paciento asmens higieną turi didelę įtaką bendrai paciento savijautai, pragulų profilaktikai. Labai svarbu kad pacientas gebėtų atlikti burnos higienos veiksmus arba bent jau kasdien naudotų burnos skalavimo skystį, kasdien būtų plaunama tarpvietė naudojantis vandeniu ir basonu, o ne tik drėgnomis servetėlėmis, moterims ypatingas dėmesys turi būti skiriamas krūtinės ir po ja esančių raukšlių priežiūrai, apsirengiama apranga adekvati aplinkos temperatūrai, atliekamas patalpų vėdinimas. Kaip ir visose pacientų poreikių patenkinimo srityse – čia didelė vaidmenį atlieka paciento aplinkinių mokymas higienos klausimais.
Klausos ir regos poreikių tenkinimas apima korekcines priemones, spalvinius ir garso techninius sprendimus ir tam tikras slaugos procedūras. Bendrosios praktikos slaugytojui svarbu tinkamai prižiūrėti ir įvertinti rizikas, susijusias su paciento rega ir klausa: išskyros iš akių, kamščiai ausyse. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į ausų plovimo procedūrų atlikimą namų aplinkoje – pastebėtina, kad vengiama šią procedūrą atlikti, nors jos atlikimas yra minimaliai invazinis ir nesudėtingas – reikalingos elementarios priemonės (vienkartinis Žane švirkštas, ausų kabliukas, vonelę); stengiamasi pacientą nukreipti ausų, nosies, gerklės ligų gydytojo konsultacijai. Regos korekcijai naudotis papildomos priemonės kaip padidinamasis stiklas, akinių laikymo raištis-gumelė. Pastebėtina, kad pacientai namie turi ne vienerius akinius, skirtingų stiprumų, todėl būtina skatinti pacientą naudoti jam tinkamiausius.
Paciento judėjimas ir transportavimas gali būti riboti dėl kelių priežasčių, kurios gali būti tiek pavienės, tiek kompleksinės. Judėjimą dažniausiai riboja netinkamai įrengta paciento aplinka, naudojamos netinkamos pagalbinės priemonės. Bendrosios praktikos slaugytojui, bendradarbiaujant komandoje su kineziterapeutu ir socialiniu darbuotoju, atsižvelgiant į paciento poreikius ir galimybes galima pritaikyti pagalbines priemones ir taip palengvinti paciento judėjimą namų aplinkoje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad judant namie vaikštynės ar neįgaliojo vežimėlio pagalba būtina erdvė, patraukti judumą galintys riboti objektai. Dėmesį vertėtų atkreipti ir į galimybes įrengti turėklus sienose, aukščių skirtumus žyminčias spalvines juostas, organizuoti slenksčių pašalinimą ir pan.
Koordinacija ir pusiausvyra yra tarpusavyje susiję simptomai ir tai apsunkina paciento galimybes pasirūpinti savimi. Praktikos metu nustatyta, kad pacientui, turintiems koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimus būtinos tokios pagalbinės priemonės kaip aukšta vaikštynė (su ratukai, į kurią galima atsiremti). Tualetinė kėdė būtina nakties laikotarpiu, nes pabudus iš miegų paciento koordinacija ir pusiausvyra būna stipriau sutrikę nei dienos metu.
Orientacijos sutrikimas laike, erdvėje ir savyje dažniausiai būna pacientams sergantiems demencija, Alzheimerio liga, patyrusiems insultą. Tokių pacientų gebėjimas pasirūpinti savimi yra ypač ribotas. Jiems būtinos visos įmanomos techninės ir vaizdinės pagalbinės priemonės, kurios ne tik pagerina judėjimą, bet ir padeda atsekti reikalingus objektus.
Pacientų, kuriems teikiamos ambulatorinės slaugos paslaugos namuose, bendravimas apima įvairius aspektus ir būna įtakojami daugelių veiksnių. Priklausomai nuo ligos paciento sąmonė gali būti nesutrikus arba pritemusi, kalba aiški, sutrikusi (sveikatos priežiūros specialistų komandai tenka nemažas iššūkis suprantant paciento išsakomas mintis), minčių raiška taip pat gali būti nenuosekli, šokinėjanti (tai ypač būdinga psichikos ligomis sergantiems pacientams). Tenkinant pacientų poreikius, susijusius su bendravimu dėmesys turi būti skiriamas į tokius akcentus kaip aplinkinių mokymas, pakantumas, nenuvertinimas. Mokymo metu tikslinga akcentuoti paciento išklausymo aspektą, nes tai padeda valdyti paciento emocija, mažinti nerimą ir priešiškumą.
Paciento ir jo artimųjų žinios apie ligą, priežiūros poreikius ir galimybės yra ypač svarbios sėkmingai ambulatorinės slaugos paslaugai namuose. Kuo daugiau žinių šioje srityje turi pacientas ir jo aplinkiniai, tuo daugiau pacientų poreikių patenkinama, tuo daugiau sumažinamas hospitalizacijos ir gydytojų specialistų poreikis.
Laisvalaikio užimtumo paslauga teikia naudą ne tik pacientui, bet ir šias paslaugas teikiančiam specialistus. Svarbu gebėti šia akimirka pasinaudoti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ambulatorinės slaugos paslaugų teikimo srityje labai mažas dėmesys skiriamas paciento užimtumo poreikiui. Nėra tiksliai aišku, kodėl ši spraga egzistuoja, tačiau manoma, kad dėl šias paslaugas galinčių teikti specialistų stokos arba esančių specialistų nepakankamos kvalifikacijos. Iš dalies suprantama – ne kiekvienas bendrosios praktikos slaugytojas ar slaugytojo padėjėjas gali pacientui suteikti piešimo ar muzikos terapijos paslaugą. Teikiant laisvalaikio užimtumo paslaugas labai svarbus įvertinti paciento interesus, buvusius pomėgius, dabartinį aktyvumą, pvz. pacientui, kuriam patikdavo piešti jaunystėje galima puikiai pritaikyti piešimo užsiėmimą pasirūpinant tam reikalingomis priemonėmis, arba pacientui, kuriam patinka muzikos terapija – klausytis delfinų garsų arba klasikinės muzikos bei išreiškiant tuo metu kylančias mintis. Laisvalaikio užimtumas – komandos gebėjimas interpretuoti ir eksperimentuoti.
Problemos, susijusios su pacientu miegu, yra sudėtingas uždavinys sveikatos priežiūros specialistams, kuri dažniausiai sprendžiama medikamentų pagalba. Pastebėta, kad pacientų miego problemos nėra sprendžiamos kompleksiškai, t.y. nevertinamos nemigos priežastys: dažnas miegas dienos ar vakaro metu, ankstyvas prabudimas, nehigieniška miego aplinka, su šlapimo ir tuštinimosi sistema susiję dirgikliai, jaučiamas skausmas ir pan. Tik išanalizavus tikslias nemigos priežastis ir nenustačius dirgiklių tikslinga skirti medikamentinį gydymą.
Socialinių ir dvasinių pacientų poreikių tenkinimas yra glaudžiai susijęs su slaugos poreikių tenkinimu, šių poreikių vertinime turi dalyvauti ir socialinis darbuotojas, o esant galimybėms – dvasininkas. Nustatant asmeniui socialinius poreikius socialinis darbuotojas turėtų vadovautis tokiais principais, kaip tikslingumas, adekvatumas, kompleksiškumas, bendradarbiavimas, atsakomybė ir lygio galimybės. Socialinių paslaugų poreikis asmeniui nustatomas, turint tikslą išsiaiškinti, kokie asmeniui poreikiai yra gyvybiškai būtini ir kokios socialinės paslaugos yra reikalingos, kad šie poreikiai būtų patenkinti bei skatintų aktyvią jų savipagalbą bei stiprintų gebėjimus patiems sprendžiant iškylančias problemas. Svarbu ir tai, kad asmeniui turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos, kurios labiausiai atitiktų įvertintus jo poreikius ir paties asmens lūkesčius. Vertinant asmens socialinius poreikius atsižvelgiama į tokius elementus kaip socialiniai ryšiai, fizinės negalios ir pan. (4 pav.).
4 pav. Asmens socialinių poreikių vertinimo metu vertinami aspektai
Šaltinis: sudaryta autoriaus
Medicinos istorijoje, jau hipokratiškoje tradicijoje, dvasinė sveikatos dimensija buvo išskirta kaip reikšminga ir neatsiejama nuo kūniškosios sveikatos. Paradoksalu ir ironiška – kuo labiau tobulėjo ir vystėsi medicina, tuo labiau ji atskyrė žmogaus dvasinį polių nuo kūniškojo. Specializuota, technologijomis grindžiama medicina pamažu ėmė užmiršti užuojautos, dvasinės kančios įvertinimo ir mažinimo, empatijos poreikius. Dvasinės kančios atskyrimui nuo kūniškojo kentėjimo įtakos turėjo ir dualistinė R. Descartes filosofija, atskyrusi kūną nuo sielos. Šiuo modeliu sveikatos profesionalai vadovavosi šimtmečius, o ir šiandienos medicinoje jis dar vyrauja. Medikalizacija (technika ir technologijos), religinių praktikų išstūmimas, sekuliarizacijos procesai krikščioniškosiose visuomenėse dar labiau padidino distanciją tarp kūniškos ir dvasinės būties. Dvasingumo ir dvasinių poreikių nustatymas ir užtikrinimas vis dar išlieka šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos iššūkiu. Dvasiniai poreikiai sunkiai sprendžiami dėl individualaus, dažnai asmeniško jų pobūdžio, specialistų negebėjimo juos atpažinti, o net ir atpažinus – laiku ir adekvačiai patenkinti. Egzistuoja reikšmingi skirtumai tarp dvasinių pacientų poreikių, atsižvelgiant į lytį, amžių, religingumą. Sergančiųjų dvasiniai poreikiai turi tapti neatskiriama holistinės priežiūros dalimi ne tik teorinėje plotmėje, bet ir klinikinėje praktikoje. Ši priežiūra ir dvasinė pagalba būtų grindžiama visapusišku, į pacientą orientuotu požiūriu, apimant jų šeimas ir draugus, sveikatos priežiūros profesionalus, dvasinius ir religinius vadovus arba bendruomenės narius, įtraukiant bendraamžių ir pacientų paramos grupes su aiškiai apibrėžtu ir reglamentuotu kiekvieno jų vaidmeniu (Luneckaitė ir kt., 2019).
Kaip matyti iš pateiktos literatūros ir praktinės patirties pacientų poreikių nustatymo procesas pasižymi tokiomis savybės kaip tarpdisciplinškumas ir kompleksiškumas, vienas sveikatos priežiūros specialistas nėra įgalintas įvertinti ir/ar patenkinti visų poreikių, reikalingi ne tik kiti specialistai, bet ir organizacijos, pacientų mokymas ir skatinimas poreikių patenkinimo srityse. Neatskiriamas elementas yra pacientų ir jų aplinkinių įtraukimas į pacientų poreikių skatinimo procesus (5 pav.).
5 pav. Įtraukimo į slaugos procesą etapai teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose
Šaltinis: sudaryta autoriaus
Organizuojant ambulatorines slaugos paslaugas pacientų namuose ir siekiant jų efektyvumo labai svarbu tinkamai paruošti ir į slaugos procesą įtraukti aplinkinius: pacientą globojančius asmenis, kaimynus, socialinio darbuotojo padėjėjus, artimuosius ir pan. Kiekviena iš šių grupių, tinkamai juos motyvavus, suteikus reikiamos informacijos, gali prisidėti prie slaugos proceso. Minėtoms grupėms dažniausiai trūksta reikiamos informacijos, jie nėra motyvuoti ir net nežino kad gali prisidėti prie slaugos proceso namuose. Pavyzdžiui, kaimynai visada gali padėti stebėdami aplinką ir pamatę asmenį, kuris serga demencija, vieną kieme, pasirūpinti, kad jis saugiai grįžtų namo (svarbu, kad jie turėtų tokią informaciją), arba artimiausi kaimynai, išgirdę trumpalaikį bildesį bute, ten apsilankytų ir įsitikintų, ar pacientas nenugriuvo ir jam nereikalinga pagalba.
Artimiesiems labai svarbu išaiškinti jų svarba dalyvaujant slaugos namuose procese, nes labai daug slaugos veiksmų jie gali atlikti savarankiškai, žinodami tam reikalingą informaciją. Pavyzdžiui, savalaikiai sugirdyti pacientui medikamentus, atlikti injekcijas į raumenis, parinkti reikiamą maistą, užtikrinti pakankamą skysčių kiekį, atlikti pragulų profilaktiką arba aktyviai dalyvauti gydant jau susiformavusias pragulas ir pan.
Savarankiška užduotis
Aprašykite paciento, kuriam teikiate arba planuojate teikti ambulatorines slaugos paslaugas namuose atvejį (neidentifikuojant asmens duomenų), aprašykite jo poreikių vertinimo ir įgyvendinimo eigą.
Naudota literatūra
1. Kudukytė-Gasperė R, Štaras, K. (2015). Integruotų slaugos ir psichosocialinių paslaugų poreikis namuose slaugomiems sunkios būklės pacientams ir jų šeimos nariams. Atvejo analizė VšĮ Centro poliklinikoje. Sveikatos mokslai. 25(1). 15-23.
2. Lesauskaitė, V, Macijauskienė, J, Širvinskienė, E. (2009). Geriatrinių pacientų, gyvenančių namuose, poreikiai ir jų užtikrinimas techninėmis priemonėmis. Gerontologija. 10 (3): 176-182.
3. Luneckaitė, Ž, Spirgienė, L, Valiulienė, Ž, Tomkevičiūtė, J, Riklikienė, O. (2019). Dvasingumo raiška sergant onkologine liga: pacientų dvasinių poreikių analizė. Soter: religijos mokslo žurnalas. 71(99), p. 55-73
4. Mozūraitė, P. (2020). Išvykstančių iš reabilitacijos ligoninės pacientų poreikis integraliai pagalbai namuose. Prieiga internete: https://www.lsmuni.lt/cris/handle/20.500.12512/107653.
5. Pudžemienė, I, Butkevičienė, R. (2010). Tėvų, slaugančių piktybiniu galvos smegenų naviku sergantį vaiką, patirtis. Sveikatos mokslai. 1. 2904-2908.
6. Savickienė, E, Darginavičienė, R, Razbadauskas, A, Žuravliova T. (2015). Pacientų po širdies chirurgijos operacijų informacijos ir paslaugų gavimo poreikiai. Visuomenės sveikata. 1. 116-121.
7. Vveinhardt, J, Gulbovaitė, E. (2013). Poreikių hierarchijos koncepcinis pagrįstumas nacionaliniame vertybių kongruencijos kontekste. Kultūra ir visuomenė. 4(2): 143-162.
