Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir socialinių paslaugų tiekėjais

Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir socialinių paslaugų tiekėjais

Bendradarbiavimo su kitomis institucijomis ir socialinių paslaugų tiekėjais tema skirta skaitytojus supažindinti su tarpsektoriniu bendradarbiavimo galimybėms teikiant ambulatorines slaugos paslaugas pacientų namuose. Susipažinę su šia tema skaitytojai:

 

  • Galės paaiškinti tarpsektorinio bendradarbiavimo sampratą;
  • Vadovaujantis tarpsektorinio bendradarbiavimo principais gerinti pacientų gaunamas paslaugas;
  • Įtraukti į ambulatorinių slaugos paslaugų namuose procesą kitų institucijų atsakingus asmenis.

Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir socialinių paslaugų tiekėjais yra neišvengiamas etapas teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose. Pacientui, gaunančiam tokias paslaugas, būtinos ne tik sveikatos priežiūros, bet ir socialinės, psichologinės, dvasinės ir kitokios paslaugos, kurios atsiranda įgyvendinant pacientų poreikių tenkinimo planą.

Vertinant paciento poreikius neišvengiamai susiduriama su tokias paciento poreikiais kaip kompensacinių priemonių prieinamumas, namų aplinkos pritaikymas, vienkartinių medicinos priemonių ir medikamentų kompensavimas, asmeninio asistento paslaugos ir pan. Šių poreikių greitas, efektyvus ir sklandus patenkinimas yra galimas tik gebant tinkamai organizuoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizavimas apima daugelį procesų ambulatorines slaugos paslaugas teikiančiose įstaigose. Tai nėra slaugytojo ar socialinio darbuotojo ar šeimos gydytojo kompetencija. Tai yra aukščiausiojo lygio vadovų pareiga užtikrinti, kad paslaugas teikiantys darbuotojai galėtų vykdyti tarpinstitucinį bendradarbiavimą (1 pav.).

1 pav. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo inicijavimas ir įgyvendinimas teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose

Šaltinis: sudaryta autoriaus

 

Praktikoje tarpinstitucinis bendradarbiavimas paliktas spręsti paties paslaugas teikiantiems darbuotojams, motyvuojant jų medicinos normose ir veiklos aprašuose įteisintomis pareigomis bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Tai nėra teisingas sprendimas, nes asmens sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas teikiantys specialistai savo veiklą turi orientuoti į pacientą, bet ne į ryšių kitomis organizacijomis ar institucijomis kūrimą.

Kiekviena sveikatos priežiūros organizacija, teikianti paslaugas rizikos grupės asmenims, turėtų turėti bendradarbiavimo sutartis arba kontaktinius ryšius su kitomis institucijomis, užtikrinančiomis tokias pagrindines paslaugas:

 

  • Socialinės išmokos;
  • Namų aplinkos pritaikymui skirta technika;
  • Slaugos įranga;
  • Socialinių darbuotojų ir/ar slaugytojų padėjėjų pagalba;
  • Pagalba įtariant smurtinius / nesmurtinius nusikaltimus paciento atžvilgiu;
  • Kompensavimo galimybės ir pan.

Teikiant ambulatorines slaugos paslaugos namuose asmens sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas teikiantys specialistai nuolat sprendžia dilemas dėl tarpinstitucinio bendradarbiavimo, nes organizacijos neturi konkrečių duomenų, kontaktų ir pan., kuriose pateikiama informacija apie paslaugų prieinamumo galimybes ir pan.

Situacijos pavyzdys

 

Asmuo X, kurio amžius 92 metai, kreipėsi į šeimos gydytoją pagalbos dėl savo žmonos, šiuo metu gydomos ligoninėje. Anot besikreipiančiojo, žmona bus išleista už 5 dienų ambulatoriniam gydymui, yra visiškai prikaustyta prie lovos po insulto, reikalinga pagalba. Dėl savo būklės jis negali pasirūpinti žmona, o į stacionarinę palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę šiuo metu pacientės nėra galimybės hospitalizuoti. Ligoninės, kurioje hospitalizuota pacientė, darbuotojai informacijos neteikia ir kaip padėti pacientei nežino.

 

Šeimos gydytojui šiuo atveju tenka sudėtingas uždavinys išspręsti paciento situaciją – kur nukreipti suinteresuotą asmenį dėl pagalbos gavimo ir kitų klausimų. Deja, šiuo atveju praktika Lietuvos sveikatos sistemoje yra negailestinga, nes dažniausiai neegzistuoja pagalba „pereinamuoju laikotarpiu“, nes nėra aiški pacientės situacija (ji hospitalizuota, neaišku ar bus išleista ambulatoriniam gydymui ir pan.), todėl pacientės artimasis paliekamas iki kol pacientė bus grąžinta ambulatoriniam gydymui. Viskas atrodytų kaip ir tvarkinga, tačiau tokiam pacientui grįžus iš stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos pagalba reikalinga jau grįžimo dieną. Dėl didelių srautų, griežtų išankstinės registracijos standartų ir pan., praktiškai tą pačią dieną pagalba nėra prieinama. Atvykus į namus gydytojui įvertinamas ambulatorinės slaugos poreikis, informacija perduodama slaugytojui, kuris įvertina slaugos poreikius, prasideda bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju … Procesas išsitęsia, o realios pagalbos prieinamumas užtrunka. Tokiose situacijose turi įvykti sklandus, greitas ir efektyvus įvairių institucijų bendradarbiavimas.

Situacijos pavyzdžio sprendimas idealiu atveju iki pacientei grįžtant namo:

 

  1. Stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydantis gydytojas informaciją apie pacientės būklę perduoda šeimos gydytojui. Informacijoje turėtų būti nurodoma esama būklė, prognozės, pagrindiniai poreikiai;
  2. Šeimos gydytojas gautą informaciją turėtų aptarti su ambulatorines slaugos paslaugas teikiančiu bendrosios praktikos slaugytoju;
  3. Ambulatorines slaugos paslaugas paciento namuose teikiantis bendrosios praktikos slaugytojas sudaro pirminį galimą pagalbos pacientei planą, įtraukia būtinas organizacijas ir specialistus į pagalbos teikimo planą;
  4. Ambulatorines slaugos paslaugas paciento namuose teikiantis bendrosios praktikos slaugytojas informaciją apie pagalbos poreikį pacientei informuoja būtinus specialistus ir institucijas;
  5. Būtini specialistai ir institucijos sudaro pagalbos pacientei priemonių planą. Esant poreikiui iš anksto aprūpinama slaugos priemonėmis;
  6. Pacientei grįžus namo apsilanko ambulatorines slaugos paslaugas namuose teikiantis bendrosios praktikos slaugytojas, įvertina pacientės poreikius, suteikia paciento artimajam pirminę informaciją, informuoja apie pagalbos poreikį atitinkamas institucijas;
  7. Paslaugas pradeda teikti visos būtinos institucijos ir specialistai.

 

Deja, stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos nėra įpareigotos ir suinteresuotos pirminiams sveikatos priežiūros centrams teikti informaciją apie paciento būklę iki jo išvykimo iš stacionarinės įstaigos. Gydantys gydytojai, atsižvelgdami į paciento sveikatos būklę, visą informaciją ir būtinas priemones perduoda paciento artimiesiems, kuriems toliau perkeliama pareiga pasirūpinti tolimesne eiga.

Priklausomai nuo paciento būklė pacientui gali būti reikalingos įvairiausios priemonės ir pagalbos rūšys. Ypatingai sudėtinga situacija būna tais atvejais, kai iki ligos savimi galėjęs pasirūpinti asmuo tampa visiškai neįgaliu ir priklausomu nuo aplinkinių. Šiuo atveju artimiesiems tenka iki grįžtant pacientui namo pasirūpinti funkcine lova, asmens higienos priemonėmis, kartais ir specialiaisiais maitinimo mišiniais ar deguonies koncentratoriumi. Pacientų artimieji, nežinodami kur kreiptis tokiais atvejais kreipiasi į šeimos gydytojus, kurie neretai ne daug kuo gali padėti nežinodami tikslios paciento būklės. Tokiose situacijose pakankamai dažnai sprendimas būna – paciento artimieji savo lėšomis ir galimybės įsigyja / išsinuomoja reikalingas priemones ir pan.

Ambulatorines slaugos paslaugas teikiantis bendrosios praktikos slaugytojas, nežinodamas paciento būklės (ją žinodamas tik tiek, kiek nupasakoja paciento artimieji) negali sudaryti pagalbos pacientui ir jo poreikių tenkinimo plano. Dažnai artimieji pacientų būklę nupasakoja netiksliai, neakcentuoja svarbių slaugai detalių arba būklę nupasakoja daug sudėtingesnę nei ji yra iš tikrųjų. Šiame etape pacientų artimiesiems situaciją palengvina pirminis pagalbos paciento artimiesiems planas, kuriame įvardinti paciento artimųjų nurodyti paciento poreikiai, jų sprendimo galimybės, padėti galinčios organizacijos ir pan.

 

Pirminio pagalbos pacientui plano pavyzdys

 

Vardas, pavardė, amžius metais: Vardas, pavardė, 94 metai                                                        

Pacientui nustatyta liga, būklės aprašymas: Išeminis galvos smegenų insultas, įvykęs pirmą kartą prieš 2 savaites. Reabilitacija kontraindikuotina. Pacientas visiškai gulintis, savimi nepasirūpina, nekalba. Maitinamas per gastrostomą.

 

Vertinamos sritys Reikalingos pagalbos priemonės Pagalbą galinčios suteikti organizacijos Atsakingo asmens pareigos, telefonas Papildoma informacija
Sąmonė: sąmoningas, bet prasmingo kontakto nėra Nereikalingos
Kvėpavimas: kvėpuoja savarankiškai Nereikalingos
Judėjimas: gulintis, pats visiškai nejuda Funkcinė lova Socialinės paramos centras

UAB „Įmonės pavadinimas“

Vyriausioji specialistė, tel. 8-32-654900

Vadybininkas, tel. 8-32-654900

Darbo laikas
I-V 8:00-16:00Darbo laikas
I-V 8:00-16:00
Priešpragulinis  čiužinys
Valgymas, gėrimas: maitinamas ir girdomas per gastrostomą Specialus maitinimui skirtas 200 ml. švirkštas Vaistinė „X“ Kreiptis į aptarnaujantį specialistą Darbo laikas

I-VII 8:00-21:00

Mokymas maitinti ir girdyti per gastrostomą Ambulatorines paslaugas teikianti slaugytoja Slaugytojo vardas, pavardė Darbo dienomis kreiptis 8:00-13:00 val. įsigijus švirkštą
Tuštinimasis, šlapinimasis: visiškai nelaiko šlapimo ir nekontroliuoja išmatų Pirmoms dviem dienoms įsigyti 8 vnt. X dydžio sauskelnių Vaistinė „X“ Kreiptis į aptarnaujantį specialistą Darbo laikas

I-VII 8:00-21:00

Kompensuojamos sauskelnės Pirminės sveikatos priežiūros centras Užsiregistruoti šeimos gydytojo konsultacijai nedelsiant (bet ne anksčiau nei pacientas grąžintas ambulatoriniam gydymui) Darbo laikas

I-V 8:00-16:00

Medikamentinis gydymas: nežinoma Medikamentai Stacionarinės įstaigos gydantis gydytojas Paprašyti gydančio gydytojo išrašyti medikamentus išvykstant namo
  Ambulatorines slaugos paslaugas teikiantis slaugytojas Pirmo slaugytojo vizito metu paprašyti išrašyti medikamentus jei neišrašė ligoninėje gydantis gydytojas Slaugytojas perduos informaciją šeimos gydytojui

Slaugytojo vardas, pavardė, telefonas, el paštas: vardas, pavardė, tel. 8-000-00000, el.p. slauga@slauga.lt

Sudarius pirminį pagalbos ligonių planą jau pradedamas ambulatorinių slaugos paslaugų procesas paciento namuose, nes paciento artimieji gauna pirminę būtiną informaciją, jie jau gali pradėti ruoštis paciento priėmimui namo ir taip išvengiama papildomų problemų pereinamuoju laikotarpiu.

Žinoma, pirminio slaugos plano įgyvendinimo apsunkinti gali tai, kad pacientas negalės naudotis teisės aktuose numatomomis lengvatomis, nes pacientui nėra nustatyti nuolatinės slaugos poreikiai. Jei paciento artimieji neturi galimybių būtinų priemonių įsigyti asmeninėmis lėšomis, būtinas savivaldybės socialinės paramos skyriaus bendradarbiavimas ieškant galimybių padėti pacientui ir jo artimiesiems.

Išrašius pacientą, kuriam būtinos ambulatorinės slaugos paslaugos namuose, ambulatoriniam gydymui ir šeimos gydytojui šias paslaugas paskyrus, bendrosios praktikos slaugytojas turi įvertinti paciento poreikius bei kitų institucijų ir organizacijų pagalbos poreikį. Dažniausiai pacientui reikalingos kineziterapeuto, socialinio darbuotojo ir medicinos psichologo paslaugos.

Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų tikslas yra sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės saugumui užtikrinti. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, socialinę riziką patiriantys vaikai ir jų šeimos, socialinę  riziką patiriančios šeimos, vaikus globojančios ir (ar) prižiūrinčios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos centruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose.

Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Savivaldybės atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijose gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Savivaldybė vertina ir analizuoja gyventojų socialinių paslaugų poreikius, pagal gyventojų poreikius prognozuoja ir nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis, vertina ir nustato socialinių paslaugų finansavimo poreikį. Dėl socialinių paslaugų, kurių teikimą finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, skyrimo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas raštišku prašymu kreipiasi į asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybę.

Savivaldybės institucijos nustatyta tvarka paskirti socialiniai darbuotojai nustato pareiškėjo socialinių paslaugų poreikį. Nustatant poreikį, kompleksiškai vertinami šeimos narių gebėjimai, galimybės bei motyvacija spręsti savo šeimos socialines problemas, palaikyti ryšius su visuomene bei galimybes tai ugdyti ar kompensuoti šeimos interesus ir poreikius atitinkančiomis bendrosiomis socialinėmis paslaugomis ar socialine priežiūra. Sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui (šeimai) socialinio darbuotojo, nustačiusio asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, teikimu, priimamas savivaldybės institucijos nustatyta tvarka. Asmuo, besikreipiantis socialinių paslaugų, turi pateikti socialiniam darbuotojui visą būtiną informaciją, susijusią su asmens poreikio socialinėms paslaugoms vertinimu.

Išskirtiniais atvejais, kai asmuo (šeima) patiria fizinį ar psichologinį smurtą arba kyla grėsmė jo fiziniam ar emociniam saugumui, dėl bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros skyrimo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas gali kreiptis į kitą, ne asmens (šeimos) gyvenamosios vietos, savivaldybę.

Pagrindiniai socialines paslaugas reglamentuojantys teisės aktai:

  • Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas,  2006 m. sausio 19 d.  Nr. X-493;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl Socialinės paramos koncepcijos;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už  socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 6 d.  nutarimas Nr. 171 „Dėl Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijos patvirtinimo”;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 16 d.  nutarimas Nr. 259 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą“;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 583 „Dėl mokėjimo už  socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 978 „Dėl Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“;
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 1132 „Dėl Socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo“;
  • Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. rugsėjo 4 d. įsakymas „Dėl socialinių paslaugų namuose plėtojimo krypčių ir Stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo”;
  • Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d.  įsakymas Nr. A1-183 „Dėl kai kurių socialinei paramai gauti reikalingų formų patvirtinimo;
  • Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1-93 „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo“;
  • Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1-94 „Dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo ir senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo”;
  • Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. A1-255 „Dėl socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodikos patvirtinimo“;
  • Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. A1-46 „Dėl socialinės globos normų aprašo patvirtinimo“.

Socialinės paslaugos asmenims jų namuose teikiamos kreipiantis į Savivaldybės socialinės paramos skyrių. Dėl šių paslaugų teikimo asmeniui, kurias finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, skyrimo raštišku prašymu tiesiogiai, paštu ar elektroniniu būdu, į asmens deklaruotos ar faktinės gyvenamosios vietos savivaldybės institucijos nustatyta tvarka įgaliotą administracijos padalinį, įstaigą ar darbuotoją, atsakingą už prašymų gauti atitinkamą paslaugą priėmimą ir (ar) socialinių paslaugų organizavimą (toliau – savivaldybė), gali kreiptis:

  • asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas;
  • veikdami asmens ar visuomenės socialinio saugumo interesais, – bendruomenės nariai ar kiti suinteresuoti asmenys.

Nurodyti asmenys, kreipdamiesi dėl socialinių paslaugų, pateikia:

  • užpildytą Prašymo–paraiškos socialinėms paslaugoms gauti formą;
  • asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą;
  • pažymą apie gyvenamąją vietą iš seniūnijos arba Registrų centro, jei tokios informacijos nėra valstybės registruose (kadastruose), žinybiniuose registruose, valstybės informacinėse sistemose;
  • paaiškinimas, kodėl dėl paslaugų negali kreiptis pats asmuo, jei prašymą pildo bendruomenės nariai ar kiti suinteresuoti asmenys;
  • Jei kreipiamasi į kitą, ne asmens gyvenamosios vietos savivaldybę arba tiesiai į socialinių paslaugų įstaigą dėl bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros teikimo, asmuo ar jo globėjas, rūpintojas kartu su aukščiau išvardintais dokumentai turi pateikti rašytinį laisvos formos paaiškinimą, kodėl kreipiamasi ne į savo gyvenamosios vietos savivaldybę.

Pastaba: sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai, pranešdami apie socialinių paslaugų reikalingumą, asmens gyvenamosios vietos savivaldybės administracijai laisva forma pateikia asmens vardą, pavardę ir (ar) gyvenamosios vietos adresą. Tokiu atveju savivaldybė inicijuoja asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą be asmens ar jo globėjo, rūpintojo prašymo.

Asmens, pageidaujančio gauti socialines paslaugas, kurias finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, socialinių paslaugų poreikį nustato savivaldybės socialiniai darbuotojai. Jei asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikiui nustatyti reikalingos kitų sričių specialistų išvados, savivaldybės institucijos nustatyta tvarka gali būti sudaroma specialistų komisija arba kreipiamasi į atitinkamos srities specialistus reikalingoms išvadoms pateikti. Paskiriant socialinius darbuotojus, nustatančius asmens socialinių paslaugų poreikį, įvertinama jų specializacija, tinkama dirbti su atskiromis asmenų socialinėmis grupėmis, kompetencija ir gebėjimai, reikalingi asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimui bei nustatymui atlikti. Socialiniai darbuotojai asmeniškai atsako už tinkamą asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimą ir nustatymą bei išvadų pateikimą.

Asmens socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą bei galimybes savarankiškumą ugdyti ar kompensuoti asmens interesus ir poreikius atitinkančiomis socialinėmis paslaugomis. Nustatant asmens, kuris gyvena kartu su šeima, socialinių paslaugų poreikį, gali būti nustatomas ir asmens šeimos socialinių paslaugų poreikis.

Socialiniai darbuotojai asmens socialinių paslaugų poreikį nustato užpildydami Asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimo formą, kuriame įvertina:

  • Ar asmeniui nustatyti specialieji poreikiai;
  • Ar asmeniui nustatytas darbingumo, specialiųjų poreikių, neįgalumo lygis;
  • Ar asmuo pripažintas neveiksniu;
  • Įvertina kokios socialinės pagalbos prašo asmuo;
  • Nustato, ar asmuo per pastaruosius 12 mėnesių gavo ar gauna socialines paslaugas;
  • Įvertina asmens socialinį savarankiškumą (gyvenamąją aplinką, bendravimą, galimybes kasdienėje veikloje, galimybes tvarkyti asmeninį gyvenimą, sveikatos ir kitas problemas, turinčias įtakos socialiniam gyvenimui);
  • Asmens motyvaciją spręsti savo problemas;
  • Aprašo išvadas ir rekomendacijas.

Vertinant asmens socialinius poreikius išskiriamos šios asmens socialinių paslaugų poreikių rūšys:

  • asmens poreikiai, kurie gali būti tenkinami bendrosiomis socialinėmis paslaugomis ar socialine priežiūra;
  • asmens poreikiai, kurie gali būti tenkinami socialine globa.

Išskiriamos šios asmenų socialinės grupės:

  • senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos;
  • suaugę asmenys su negalia ir jų šeimos;
  • socialinę riziką patiriantys suaugę asmenys ir jų šeimos.

Socialiniai darbuotojai ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos privalo nustatyti asmens socialinių paslaugų poreikį. Savivaldybės institucijos nustatyta tvarka šis terminas gali būti pratęsiamas iki 15 kalendorinių dienų nuo Prašymo gavimo dienos socialiniam darbuotojui, nustatančiam asmens socialinių paslaugų poreikį, raštu nurodžius priežastis, dėl kurių šį terminą reikia pratęsti (pavyzdžiui, reikalinga papildoma informacija, susijusi su asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimu). Jei, nustačius asmens socialinių paslaugų poreikį, paaiškėja, kad asmeniui neužtenka bendrųjų socialinių paslaugų ar socialinės priežiūros, vertinamas socialinės globos poreikis.

Socialiniai darbuotojai, nustatę asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, pateikia išvadas savivaldybės institucijos nustatyta tvarka įgaliotam savivaldybės administracijos padaliniui, komisijai, įstaigai ar asmeniui, priimančiam sprendimą dėl socialinių paslaugų skyrimo savivaldybės institucijos nustatyta tvarka.

Socialinės paslaugos namuose skirtos pagerinti gyvenimo kokybę asmenims, kurie dėl amžiaus, negalės, šeiminės padėties, silpnos sveikatos ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Pagal Socialinių paslaugų įstatymą už socialinių paslaugų namuose teikimą yra atsakingos savivaldybės. Teikiant socialines paslaugas namuose, socialinis darbuotojas pirmiausia įvertina žmogaus poreikius ir nusprendžia, kokios paslaugos klientui yra būtinos. Su klientu susitariama, kokios paslaugos ir kaip dažnai jos bus teikiamos. Numatytas paslaugas teikia lankomosios priežiūros darbuotojai.

Savivaldybės gali įvairiai organizuoti socialinių paslaugų namuose teikimą, derindamos jas su kitomis socialinės pagalbos formomis (steigdamos dienos centrus, bendruomenės centrus, teikdamos transporto paslaugas, organizuodamos savipagalbos grupes ir t. t.).

Kiekvienoje savivaldybėje socialinių paslaugų namuose sistemos sukūrimas ir jos plėtojimas yra būtinas. Tačiau dabartinės situacijos analizė rodo, kad tokių paslaugų tinklas Lietuvos miestų (rajonų) savivaldybėse dar labai silpnai išvystytas. Be to, Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybių socialinių paslaugų teikimo kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai labai skirtingi. Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, gaunančių paslaugas namuose asmenų skaičius, tenkantis 1000-iui pensininkų, atskirose savivaldybėse skiriasi apie 20 kartų. Daugelis savivaldybių, planuodamos socialinių paslaugų rūšis, pirmenybę teikia brangių socialinių paslaugų teikimui – steigia stacionarias socialinės globos įstaigas. Tik nedidelė savivaldybių biudžeto dalis skiriama socialinių paslaugų namuose teikimui.

Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrųjų socialinių paslaugų tikslas – ugdyti ar kompensuoti asmens (šeimos) gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose, asmens namuose ir kitose vietose, kur organizuojamas socialinių paslaugų teikimas. Paslaugų teikimo trukmė / dažnumas priklauso nuo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio. Asmeniui gali būti teikiamos šios bendrosios socialinės paslaugos:

  • Informavimas (reikalingos informacijos apie socialinę pagalbą suteikimas asmeniui (šeimai);
  • Konsultavimas (pagalba, kurią teikiant kartu su asmeniu analizuojama asmens (šeimos) problema ir ieškoma veiksmingų jos sprendimo būdų);
  • Tarpininkavimas ir atstovavimas (pagalbos asmeniui suteikimas sprendžiant įvairias asmens (šeimos) problemas (teisines, sveikatos, ūkines, buitines), tvarkant dokumentus, mokant mokesčius, užrašant pas specialistus, organizuojant ūkinius darbus ir kt., tarpininkaujant tarp asmens (šeimos) ir jo aplinkos (kitų institucijų, specialistų, asmenų);
  • Maitinimo organizavimas (pagalba asmenims, kurie dėl nepakankamo savarankiškumo ar nepakankamų pajamų nepajėgia maitintis savo namuose. Maitinimas gali būti organizuojamas pristatant karštą maistą į namus, suteikiant nemokamą maitinimą valgyklose, bendruomenės įstaigose ar kitose maitinimo vietose ir išduodant maisto talonus ar sauso maisto davinius gyventojams);
  • Aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne (būtiniausių drabužių, avalynės ir kitų reikmenų teikimas);
  • Transporto organizavimas (paslauga, teikiama pagal poreikius asmenims, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės turi judėjimo problemų ir dėl to ar dėl nepakankamų pajamų negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu. Transporto organizavimo paslauga apima ir pagal individualius asmens poreikius teikiamą pagalbą, palydint asmenį iš jo namų iki transporto priemonės ir iš jos iki  tikslo objekto ir atgal);
  • Sociokultūrinės paslaugos (laisvalaikio organizavimo paslaugos, teikiamos siekiant išvengti socialinių problemų, mažinant socialinę atskirtį, aktyvinant bendruomenę; jas teikiant, asmenys (šeimos) gali bendrauti, dalyvauti grupinio socialinio darbo užsiėmimuose, užsiimti mėgstama veikla);
  • Asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų organizavimas (pagalba asmenims, kurie dėl nepakankamų pajamų ar skurdo negali pasirūpinti savo higiena (pirties (dušo) talonų išdavimas, skalbimo paslaugų organizavimas ir kt.)
  • Kitos bendrosios socialinės paslaugos (socialinės paslaugos, organizuojamos atsižvelgiant į specifinius savivaldybės gyventojų poreikius, pvz.: maisto produktų nupirkimas, palydėjimas į įvairias įstaigas ir kt. Prie kitų bendrųjų socialinių paslaugų gali būti priskiriamos ir kai kurios pagalbos į namus paslaugos).

Specialiosios socialinės paslaugos yra visuma paslaugų, teikiamų asmeniui, kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiųjų socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmens gebėjimus pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę ar tenkinti asmens gyvybinius poreikius teikiant kompleksinę pagalbą. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Paslaugų teikimo trukmė / dažnumas priklauso nuo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio. Asmeniui gali būti teikiamos šios specialiosios socialinės paslaugos:

  • Pagalba į namus (asmens namuose teikiamos paslaugos, padedančios asmeniui tvarkytis buityje, rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime);
  • Socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir (ar) atkūrimas (paslaugos, teikiamos asmenims, siekiant stiprinti jų bendravimo gebėjimus (ieškant pagalbos, prisitaikant prie naujų situacijų, dalyvaujant visuomenės gyvenime, užmezgant ir palaikant ryšius su artimaisiais ir pan.) ir (ar) organizuojant jų darbinį užimtumą);
  • Intensyvi krizių įveikimo pagalba (socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo, pagalbos, kitų būtinųjų paslaugų (asmens higienos, buitinių ir kt.) suteikimas ir (ar) organizavimas asmeniui, siekiant atkurti jo savarankiškumą, prarastus socialinius ryšius ir padėti integruotis į visuomenę, laikino apgyvendinimo, jei asmuo dėl patirto smurto, prievartos ar kitų priežasčių negali naudotis savo gyvenamąja vieta);
  • Psichosocialinė pagalba (pagalbos (socialinės, psichologinės, sielovados) suteikimas ir organizavimas asmenims, išgyvenantiems krizę ar patyrusiems stiprių emocinių išgyvenimų (sunkias ligas, netektis, skyrybas šeimoje, psichologinį, moralinį, fizinį ar seksualinį smurtą), ir jų šeimoms, artimiesiems);
  • Laikinas atokvėpis (socialinės priežiūros paslaugos, teikiamos laikino atokvėpio paslaugos gavėjams, siekiant sudaryti sąlygas asmenims, kurie namuose augina, prižiūri, globoja (rūpina) ir (ar) slaugo kartu gyvenančius laikino atokvėpio paslaugos gavėjus, derinti asmeninį gyvenimą ir laikino atokvėpio paslaugos gavėjo priežiūrą, globą (rūpinimą) ir (ar) slaugą, suteikiant jiems galimybę kompensuoti šeimos interesus ir poreikius, pailsėti nuo nuolatinės namuose auginamo, prižiūrimo ir (ar) globojamo (rūpinamo) kartu gyvenančio laikino atokvėpio paslaugos gavėjo  priežiūros ir (ar) slaugos).

Kaip matyti iš pateiktos informacijos tarpsektorinis bendradarbiavimas ir bendradarbiavimas su socialines paslaugas teikiančiomis institucijomis gali žymiai prisidėti ir pagerinti ambulatorinių slaugos paslaugų namuose teikimo procesą, užtikrinant asmeniui visokeriopą medicininę ir socialinę pagalbą. Tačiau tuo tikslu šiame procese turi dalyvauti visi, su paslaugos teikimu susiję asmenys: pacientas ar jo šeima, sveikatos priežiūros specialistai, socialiniai darbuotojai, socialines paslaugas teikiančios organizacijos.

 

Savarankiška užduotis

 

Pacientas X, kuriam diagnozuota V funkcinės klasės inkstų funkcijos nepakankamumas ir taikomas dializė tris kartus per savaitę, gyvena vienas. Iki šiol iš turėtų santaupų jis į dializes vykdavo savarankiškai, samdydavęsis transportavimo paslaugas teikiančią įmonę. Šiuo metu, dėl blogėjančios sveikatos jis savarankiškai dializėms nuvykti nebegali. Asmuo gyvena vienas, dėl ligos vengia bendravimo su kaimynais, artimųjų neturi. Asmuo telefonu kreipėsi į šeimos gydytoją dėl kokios nors pagalbos. Šeimos gydytojas nukreipė pacientą ambulatorinėms slaugos paslaugoms namuose ir informaciją apie pacientą žodžiu perdavė Jums. Įvertinkite savo kompetencijos ribose paciento poreikius ir sudarykite pagalbos pacientui planą, kuriame būtų atsižvelgiama į jo socialinius poreikius.

 

Naudota literatūra

 

  1. Gurevičius R, Valentienė J, Kutkaitė S. (2012). Šeimos gydytojų požiūris į bendradarbiavimą su visuomenės sveikatos sektoriumi. Visuomenės sveikata, 2(57).
  2. Jakubynaitė I., Kaselienė S. (2016). Ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų požiūris į pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimą. Visuomenės sveikata, 1(72).
  3. Javtokas Z. (2009). Sveikatos stiprinimo konspektas. Vilnius.
  4. Petronytė G., Aguonytė V., Valintėlienė R. (2016). Tarpsektorinis bendradarbiavimas sveikatos netolygumų srityje suinteresuotųjų požiūriu. Sveikatos politika ir valdymas, 1 (9).
  5. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. rugsėjo 4 d. įsakymas „Dėl socialinių paslaugų namuose plėtojimo krypčių ir Stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo”
  6. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1-93 „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo“;
  7. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1-94 „Dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo ir senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo”;

Dažnai užduodami klausimai

Vis dar negalite rasti atsakymo į rūpimą klausimą? Parašykite mums


    captcha

    Keisti teksto dydį-+=