Ši tema skirta aptarti pacientų, kuriems teikiamos ambulatorinės slaugos paslaugos namuose, artimųjų ir socialinės aplinkos poveikį teikiamų paslaugų procesui.

Susipažinę su šia temą skaitytojai:

  • galės įvertinti artimųjų įtaką paslaugų teikimo procesui;
  • supras socialinės aplinkos sampratą;
  • gebės įvertinti socialinės aplinkos poveikį paslaugų procesui;
  • galės valdyti artimųjų ir socialinės aplinkos įtaką paslaugų teikimui.

Sveikatą lemiančių veiksnių įtaką galima paaiškinti Dahlgren ir Whitehead (1991) sveikatą lemiančių veiksnių modeliu (1 pav.), kuriame žmogaus sveikatą įtakojančius veiksnius galima suskirstyti į kelių lygių schemą. Šios schemos centre yra amžiaus, lyties ir genetinio paveldimumo veiksniai. Kiek aukščiau, antrajame lygmenyje yra su gyvenimo būdu ir įpročiais susiję veiksniai, pvz., mityba, fizinis aktyvumas, rūkymas. Trečiajame lygmenyje yra socialinė aplinka, ekonominiai ištekliai ir materialioji aplinka. Ketvirto lygmens veiksniai yra apibrėžiami platesnėmis sąvokomis. Tai socialinė ir bendruomenės aplinka, darbo ir gyvenamoji aplinka, išsilavinimas ar susisiekimas. Penkto lygmens faktoriai priklauso nuo valstybės ekonomikos lygmens. Tai socialinės, ekonominės ir kultūrinės sąlygos, kuriose gyvena visuomenė (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų savivaldybėse poreikio, apimtiems, išteklių nustatymas, 2011).

1 pav. Dahlgren ir Whitehead sveikatą lemiančių veiksnių modelis.

Šaltinis: Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų savivaldybėse poreikio, apimtiems, išteklių nustatymas, 2011

Kaip matyti iš pateikto modelio – socialinė paciento aplinka sutinkama įvairiuose lygiuose ir yra susijusi su kitais sveikatą įtakojančiais veiksniai.

Sveikata ir gerovė yra visuotiniai tikslai, kurie šiuo metu priskiriami prie pagrindinių žmogaus teisių ir yra svarbūs tolygaus ekonominio ir socialinio vystymosi komponentai bei kasdienio gyvenimo išteklius. Šie tikslai vis dažniau pripažįstami kaip itin reikšmingi žmogaus vystymuisi ir saugumui. Sveikata nebelaikoma tik paprasta vartojimo preke, kurią reikia finansuoti. Ji laikoma turtu, kurį reikia puoselėti ir tolygiai gerinti, be to, sveikata yra teigiama sąvoka, pabrėžianti socialinius ir asmeninius išteklius bei fizinį pajėgumą (Sveikata, 2020).

Šiandien, kaip niekada anksčiau, sveikata yra svarbus prioritetas dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, globalizacijos reiškinių poveikio ir spartaus užkrečiamųjų ligų plitimo. Sveikata yra aktuali prekybos, diplomatijos ir saugumo diskusijų tema. Tai reikšmingas atskiras ekonomikos sektorius, labai svarbus darbdavys ir mokslo, tyrimų bei technologijų varomoji jėga. Žmogaus teisių aspektai sveikatos srityje turi didelę reikšmę, tačiau dažnai jų nepaisoma, panašiai kaip rūpestis dėl mobilumo ir migracijos poveikio pavirsta priešišku nusistatymu ir stigma. Tai tik keletas priežasčių, dėl kurių sveikata yra tokia svarbi.

Žmonės tikisi ir nori daryti įtaką sveikatai ir ją lemiantiems veiksniams savo politinėje, socialinėje, ekonominėje ir fizinėje aplinkoje. Ši įtaka kuria bendruomenes ir gerina jų narių sveikatą. Taigi sveikatą lemiančių veiksnių įvairovė reiškia, kad sveikata negali būti vien tik sveikatos sektoriaus atsakomybė, nors šis sektorius ir sveikatos priežiūros sistemos gali atlikti itin svarbų vaidmenį. Todėl reikia bendradarbiavimo modelių, pagrįstų bendrais su kitais sektoriais prioritetais. Veiksmai, susiję su sveikatą lemiančiais veiksniais, atitinkančiais šių sektorių rezultatus, duoda didesnę naudą visuomenei, įskaitant ir ekonominę gerovę. Veiksniai, didinantys šiandienos ligų naštą, yra labai sudėtingi ir glaudžiai susiję. Tai visuomenės senėjimas, migracija, neužkrečiamųjų ligų vyravimas ir psichikos sveikatos problemos, neišspręstos užkrečiamųjų ligų problemos, veiksmingumo ir finansinės problemos, darančios neigiamą poveikį sveikatos sistemoms, ir daugelyje vietų netinkamai plėtojamos visuomenės sveikatos paslaugos. Tačiau įrodyta, kad galima išskirti ekonomiškai efektyvios politikos kryptis, tiesiogiai padedančias gerinti gyventojų sveikatą ir gerovę pasitelkiant metodus, apimančius vyriausybės vadovavimą ir palankią aplinką bei skatinančius situacijos valdymo jausmą ir visuomenės įgalinimą. XXI a. sveikatos srityje būtinas naujas valdymas, pagrįstas supratimu apie socialinius sveikatą lemiančius veiksnius, teisumu ir tvarumu, siekiantis pasaulinių ir visuomenės tikslų pasitelkiant naujus formalaus ir neformalaus valdymo būdus ir naujus strateginius ryšius, grindžiamas aktyviu visuomenės dalyvavimu. Taip mes susiduriame ne tik su iššūkiais, bet ir su galimybėmis (Sveikata, 2020).

Sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir jų prieinamumas įvairiose šalyse skiriasi. Tačiau visi turimi duomenys rodo, kad šiuos skirtumus daugiausia lemia skirtingos socialinės ir ekonominės aplinkybės. Taip pat šie skirtumai atsirado dėl sveikatą lėmusio elgesio, įskaitant tabako ir alkoholio vartojimą, mitybą ir fizinį aktyvumą, psichikos sutrikimus, kuriuos savo ruožtu lemia socialiniai veiksniai, atspindintys patiriamą įtampą bei prastas žmonių gyvenimo sąlygas. Strategija „Sveikata 2020“ yra atsakas į šiuos iššūkius. Šios strategijos tikslas yra „reikšmingai pagerinti žmonių sveikatą ir gerovę, sumažinti netolygumus sveikatos srityje, stiprinti visuomenės sveikatą bei užtikrinti, kad sveikatos priežiūros sistemos būtų orientuotos į žmogų – universalios, teisingos, tvarios ir kokybiškos.“ Ši strategija pagrįsta vertybėmis, įtvirtintomis PSO konstitucijoje: pagrindinė kiekvieno žmogaus teisė – teisė į aukščiausią pasiekiamą sveikatos lygį, nepriklausomai nuo rasės, lyties, amžiaus, socialinės ir ekonominės padėties. Taip pat svarbūs yra teisingumo, tvarumo, kokybės, skaidrumo, atsiskaitomumo, teisės dalyvauti priimant sprendimus ir orumo principai. Apibendrinant galima teigti, kad šioje politikoje numatyta nemažai veiksmų socialinei aplinkai gerinti (Sveikata, 2020):

  • skirti dėmesį sveikatai ir gerovei kaip vystymosi rodikliams;
  • taikyti visapusišką požiūrį į visus sveikatą lemiančius veiksnius;
  • imtis naujų ir sudėtingų vadovavimo bendradarbiaujant metodų, padedančių suvienyti daugybę partnerių ir sutelkti plačią politinę bei kultūrinę paramą sveikatai gerinti, kad būtų galima rasti bendrus sprendimus;
  • išsiaiškinti išankstines pokyčiams reikalingas sąlygas ir į jas atsižvelgti;
  • ieškoti būdų, kaip ekonomiškai įvertinti investicijas į sveikatą, įskaitant informaciją apie sveikatos naudą ir veiksmingus sveikatos klausimų sprendimo būdus visose politikos srityse;
  • išsiaiškinti būdus, kaip geriau piliečiams ir pacientams užtikrinti jų teises, ir šiais būdais siekti pagerinti sveikatos rodiklius ir sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumą bei pasitenkinimą jomis.

Neužkrečiamosios ligos ir psichikos sveikatos problemos yra susijusios su žmonių socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis bei gyvensena, kurią veikia socialiniai veiksniai, ir šiandien sudaro didžiąją dalį ligų naštos. Šias ligas lemia visą gyvenimą žmogų veikiantys įvairūs sveikatą lemiantys veiksniai. Surinkti pagrįsti faktai rodo, kad prie sveikatos prisideda vienodos ir lygios galimybės ankstyvoje vaikystėje, taip pat galimybės gauti gerą išsilavinimą, darbą, tinkamą būstą ir pajamas. Strategijoje „Sveikata 2020“ pabrėžiama, kad reikia įveikti pagrindines priežastis. Šių dienų ekonomikos tyrimai parodo ne vien tik ekonominę šiandienos ligų naštą, bet ir tai, kad šias problemas galima išspręsti, jeigu būtų skiriama kur kas daugiau dėmesio sveikatos stiprinimui, ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai, imantis veiksmų, padedančių šalinti netolygumus sveikatos srityje visuose visuomenės sluoksniuose ir remiančių pažeidžiamuosius bei atskirtį patiriančius asmenis (Sveikata, 2020).

Visuotiniame Lietuvių kalbos žodyne (2021) socialinė aplinka arba sociumas yra įvardijami kaip asmenybės formavimąsi ir elgseną veikiančių objektyvių veiksnių (gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių ir kitų sąlygų) visuma. Socialine aplinka galima laikyti visą asmenį supančią visuomenę, socialinius institutus, žmonių gyvenimo, raidos ir veiklos materialines ir dvasines sąlygas, įvairių grupių, organizacijų, judėjimų visumą. Skiriama bendroji socialine aplinka, arba socialinė makroaplinka, makrosociumas (visuomeninio darbo pasidalijimo pobūdis, su juo susijusios visuomenės socialinė struktūra, švietimo sistema ir kita) ir socialinė mikroaplinka, mikrosociumas (visuomenės ir individo jungiamoji grandis, per įgytą individualią patirtį artimiausia, santykinai stabili asmenybės aplinka, betarpiškai veikianti jo raidą, pavyzdžiui darbo kolektyvas, šeima, mokykla). Socialinė aplinka apibrėžiama socialiniais santykiais visuomenė, socialinių klasių, ekonominės veiklos rūšių, regiono, miesto ir kaimo, socialinės organizacijos, socialinių vertybių ir normų lygmeniu. Asmeniui vystantis jo socialinė aplinka plečiasi: pavyzdžiui, kūdikio socialinė aplinka – tik šeima, ikimokyklinio amžiaus vaiko – šeima ir vaikų darželis, mokyklinio amžiaus vaiko – šeima, bendraamžiai, mokyklos klasės draugai ir kita. Dažnai kaimo vietovėse socialinė mikroaplinka tapatinama su tos gyvenamosios vietos ribomis, didesniuose miestuose – rajonais, mikrorajonais. Socialinė aplinka yra socializacijos pagrindas, todėl žmogaus ir socialinės aplinkos santykis yra teorinės ir taikomosios socialogijos dėmesio centre. Socialinės aplinkos poveikis pavienio asmens  socializacijai priklauso nuo jo įsitraukimo į tos aplinkos veiklą.

Kaip matyti iš pateiktos socialinės aplinkos sampratos – tai yra viskas, kas supa pacientą. Ambulatorinės slaugos paslaugas gaunantys pacientai yra ypatingos rizikos grupės asmenys, nes dėl savo negalios ir didelio pažeidžiamumo jų sveikatos priežiūrą ypač stipriai veikia socialinė aplinka. Iš aukščiau pateikto apibrėžimo galima prielaida, kad tokių pacientų makroaplinka yra sveikatos ir socialinių paslaugų sistema, o mikroaplinka – paciento šeima, paslaugas teikiantys asmenys, kaimynai ir pan. (2 pav.).

Didelę įtaką paciento socialinei aplinkai, jos formavimui įtakos turi paciento artimieji – sutuoktiniai, vaikai, anūkai ir pan. Šių asmenų požiūris į paciento esamą būklę, noras ir galimybės rūpintis socialine aplinka, išsilavinimas, socialinės ir sveikatos sistemų supratimas, pačių socialinė aplinka, įpročiai, vertybės, požiūriai ir daugelis kitų veiksnių tiesiogiai veikia pacientą. Veikdami per savo supratimą ir vertybes, nesant tinkamo ambulatorinės slaugos paslaugas teikiančių asmenų veikimo, šie asmenys gali pacientui užtikrinti netinkamą socialinę aplinką, o tuo pačių ir žymiai pabloginti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pacientui.

2 pav. Ambulatorinės slaugos paslaugas gaunančių pacientų socialinės aplinkos klasifikacija.

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Savičiūtė (2013) savo daktaro disertacijoje „Sveikatos ir socialinių veiksnių sąsajų tyrimas“ nurodo, kad socialiniai skirtumai yra viena opiausių problemų Europos šalyse ir pasaulyje. Išlieka ženkli socialinė atskirtis, sveikatos priežiūros paslaugos regionuose ir centruose skiriasi savo kokybe ir prieinamumu. Užtikrinti vienodas galimybes visiems šalies gyventojams, nesvarbu kokioje vietoje jie gyvena, tampa viena didžiausių problemų Lietuvoje. Vykstant intensyviam gyventojų judėjimui tiek šalies viduje, tiek tarp šalių, sutrinka paslaugų tęstinumas: jų sveikatos informacija, reikalinga kokybiškoms paslaugoms suteikti, vėluoja ir/arba yra nepakankama. Kylant išsilavinimui, gyventojai pasigenda didesnio informatyvumo sveikatos klausimais, paslaugų pasirinkimo alternatyvų bei kartu jie nori aktyviau dalyvauti sveikatinimo ir gydymo procesuose, tačiau ne visada tam yra sudaromos sąlygos, o tokių žmonių yra dar labai nedaug (Savičiūtė, 2013; Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 2000).

Gyvendami modernioje visuomenėje, individai susiduria su įvairiais netikėtumais ir problemomis, tai lemia savarankišką ir sąmoningą tam tikrų sprendimų priėmimą. Socialinė kokybė leidžia individams laisvai reikštis bei suteikia svarbią padėtį kolektyvinio tapatumo formavimo procese. Socialinės kokybės koncepcijos šerdį sudaro įvairios socialinės problemos. Tai skatina pažvelgti plačiau į ekonomikos augimo, užimtumo, socialinės apsaugos ir kitas sritis. Socialinė kokybė rodo santykį tarp visuomenės ir jos vystymosi, t.y., socialinės ir biografinės raidos. Socialinis vystymasis (raida) dažniausiai taikosi prie iš anksto nustatytų taisyklių, modelių ir pan., o biografinis vystymasis nesilaiko iš anksto nustatyto gyvenimo krypties modelio. Tačiau abi šios struktūros neišvengiamai veikia viena kitą ir formuoja kolektyvinį tapatumą. Išskiriamos dvi šių struktūrų sritys, arba kitaip dar vadinamos kritinės įtampos – horizontalioji ir vertikalioji. Horizontalioji įtampa vyksta tarp suvaržytų ir nesuvaržytų pasaulio sistemų, šeimų, grupių, bendruomenių ir pan., o vertikali įtampa – tarp visuomenės ir biografinio vystymosi (McDonell, 2009; Van der Maesen, 2005a; Van de Maesen, 2005b).

Remiantis socialinės kokybės teorija, žodis socialinis yra suprantamas kaip socialinio savęs realizavimo sąveika tarp atskirų žmonių ir kolektyvinio tapatumo formavimo, kuris atsiranda abiejų pagrindinių santykių kontekste (tarpusavio priklausomybė). Pačią socialinę kokybę sudaro keturi pagrindiniai veiksniai, tai socialinis-ekonominis saugumas, socialinis ryšys, socialinė įtrauktis ir socialinė galia. Visi jie yra svarbūs tiek veikdami individo gyvenimą ir sveikatą atskirai, tiek ir sąveikaudami tarpusavyje. Pastebėta, kad žmonės dažniausiai vertindami savo sveikatą, didelį dėmesį skiria socialiniams jos aspektams, ypač gyvenimo sąlygoms. Yra įvairių neigiamų aplinkos rizikos veiksnių. Iš esmės pati socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, sąveikauja ir panašiai, kelia tam tikrą riziką, kurį gali paveikti sveikatą ir gerovę, socialinę ir gyvenimo kokybę. Apibendrinant abi šias koncepcijas, tiek gyvenimo kokybė, tiek ir socialinė kokybė tai tam tikra pozityvi idėja, kuri neša didelę naudą visuomenei. Gyvenimo kokybės požiūriu per įvairius socialinius rodiklius siekiama įvertinti objektyvių gyvenimo ir subjektyvių gerovės lygių pokyčių laipsnį. Tačiau vertinant gyvenimo kokybę visada yra keliami tam tikri klausimai, kuriais galima manipuliuoti priimant įvairius sprendimus sveikatos politikoje. Todėl čia labai svarbus tampa socialinės kokybės klausimas (Savičiūtė, 2013).

Nustatyta, kad socialiniai santykiai tarp aplinkos kurioje gyveni (kaimynų, šeimos narių ir panašiai) bei integracija į bendruomenę gali būti labai svarbi socialinė funkcija formuojant teigiamas žmonių patirtis ir stiprinant psichinę gerovę. Daugelį metų yra ieškoma būdų kaip galima būtų gerinti tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą esant tam tikriems socialiniams santykiams bei socialinei paramai. Kai kurių mokslininkų duomenimis, socialiniai ryšiai atsispindi pagrindinėmis trimis formomis: socialinėmis normomis, vietiniais socialiniais ryšiais bei santykiais šeimoje; todėl yra siūlomi įvairūs mechanizmai, kurie padėtų įvertinti ir gerinti sveikatą (Kloos, 2011; Van Lente, 2011; Blondel, 2010; Kawachi, 2001). Asmens savijauta ir sveikata yra veikiama įvairių vidinių ir išorinių aplinkos santykių, todėl tam tikras socialinis ryšys, santykis su aplinka sukuria apsauginę funkciją ir suteikia socialinį saugumą bei mažina sergamumą (Savičiūtė, 2013; Chung, 2011; Jurgelėnas, 2011).

Siekiant užtikrinti pacientui tinkamą socialinę aplinka labai svarbu išanalizuoti ir įvertinti atskirų socialinių sveikatos veiksnių, kitaip dar vadinamų – determinantais, poveikį pacientui. Analizuojant ambulatorines slaugos paslaugas gaunančių pacientų socialinius determinantus, verta išskirti tokius kai ekonominis stabilumas (pajamos, pašalpos), artima socialinė aplinka (artimieji, kaimynai ir pan.), mokymai savirūpos klausimais ir pan. (3 pav.).

3 pav. Ambulatorines slaugos paslaugas gaunančių asmenų socialiniai sveikatos veiksniai

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Ekonominis paciento ir jo šeimos stabilumas yra labai svarbus socialinis determinantas, nes garantuotos pajamos, socialinės išmokos, vienkartinių medicininių priemonių ir medikamentų kompensavimas yra labai svarbūs veiksniai, įtakojantys ambulatorines slaugos paslaugas namuose. Neužtikrinant šių elementarių poreikių nėra galimybės tinkamai rūpintis pacientu.

Bendruomenės, kurioje gyvena pacientas, įtaka taip pat labai svarbi dėl pagalbos užtikrinimo organizacijų ne darbo metu. Vienintelė paslauga, kuri gali būti teikiama vakare, naktį ar savaitgalį – tai paliatyvioji pagalba, tuo tarpu ambulatorinės slaugos paslaugos namuose užtikrinamos tik darbo dienomis. Dėl šios priežasties bendruomenės ir kaimynų pagalba – yra neįkainojama, siekiant tęstinės ir visą parą užtikrinamos pagalbos pacientui.

Svarbus veiksnys užtikrinant paslaugas pacientui yra bendruomenės ir artimųjų mokymas įvairiais su slaugos procesu susijusiais klausimai: nuo elementarių slaugos procedūrų namų aplinkoje atlikimo iki sudėtingų situacijų, susijusių su paciento sveikatos būklė ir socialine pagalba, valdymu.

Slaugos proceso įgyvendinimas namuose yra didžiulė pareiga pacientų artimiesiems, kuriems reikalinga visokeriopa įvairių institucijų ir specialistų pagalba. Prieš artimiesiems prisiimant slaugos namuose įsipareigojimus jiems tenka spręsti įvairias vidines ir išorines dilemas arba veiksniu:

  • Vidiniai:
    • Atsakymai į klausimus ar gebėsiu rūpintis artimuoju;
    • Baimės nugalėjimas;
    • Mokėjimas ir drąsa prašyti kitų pagalbos ir pan.
  • Išoriniai:
    • Pagalbos prieinamumas;
    • Informacijos stoka;
    • Žinių trūkumas įvairiais klausimais ir pan.

Teikiant ambulatorines slaugos paslaugas visai komandai, įskaitant pacientą gydantį gydytoją, tenka artimiesiems suteikti visą būtiną informaciją tam, kad jie galėtų priimti geriausiai paciento poreikius tenkinantį sprendimą (3 pav.). Praktika rodo, kad dažniausiai artimieji vengia slaugyti pacientą namuose dėl šių priežasčių:

  • Darbas: bijoma ir nežinoma kaip pacientu pasirūpinti darbo dienos metu;
  • Gebėjimai: sunkios būklės pacientai reikalauja specifinių gebėjimų ir žinių, o jų nebuvimas stipriai įtakoja artimuosius vengti slaugos proceso namų aplinkoje;
  • Psichologiniai barjerai: dėl nežinojimo paciento artimuosius kamuoja nežinios jausmas įvairiose srityse, jaučiama psichologinė įtampa.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad namie slaugomas pacientas pakeičia visos šeimos gyvenimą tiesiogine ta žodžio prasme, nes šiam pacientui tenka skirti didelį dėmesio dalį, pasikeičia šeimos narių vaidmenys ir pareigos šeimoje, dažnai slaugos namuose procesas įtakoja tarpusavio šeimos narių santykius, taip pat socialinius ryšius su aplinkiniais. Šeimoje slaugomas pacientas, galima teigti, tampa tam tikru stresoriumi, kurį reikia gebėti valdyti ir tą valdymą nulemia iki tol buvę santykiai su šeimos nariais, gebėjimai prisitaikyti prie pasikeisiančios situacijos ir pan.

Pats slaugos procesas namuose pirmąsias savaites būna sudėtingas, kupinas iššūkių, nežinomybės ir pan. Tačiau šis procesas, įsikišant slaugytojui ar ne, vystosi savaime, įgauna tam tikrą kultūrą, vertybes, požiūrį, patirtį, praktiką ir kt. Žinoma, artimieji stengiasi suvokti gaunamą informaciją, įgyti tam tikrus gebėjimus, tenkinti slaugomo asmens poreikius, tačiau pati aplinka natūraliai formuoja slaugos procesą ir artimieji įgyja tam tikrus vaidmenis arba atlieka tam tikras roles slaugos procese, pvz. vadovaujantysis – asmuo, kuris prisiima atsakomybę už visą slaugos procesą, dalyvauja priimant sprendimus, prisiima atsakomybę už juos ir pan. Kiti šeimos nariai dažniausiai pasirengę vadovaujantį asmenį pavaduoti, jam padėti; kiti šeimos nariai prisiima tokias funkcijas kaip papildomų finansinių išteklių aprūpinimas (susiranda antrą arba geriau apmokamą darbą), ūkio tvarkytojas (perima didelę dalį namų ūkio priežiūros ir kt.) ir pan.

Psichosocialinė aplinka pradėjus slaugos procesą namuose taip pat keičiasi. Šios aplinkos pasikeitimas jau formuojasi kai tik artimiesiems tenka pradėti spręsti su paciento slauga susijusius klausimus jam dar būnant stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje – jaučiamas nerimas ir įtampa dėl nežinojimo kaip reikės rūpintis pacientu, kas galės padėti ir pan. Būna situacijų, kai keičiantis psichosocialinei aplinkai, neišvengiami ir konfliktai arba ultimatumai šeimoje arba pradedami jausti tam tikri šilti artimi santykiai kitiems šeimos nariams arba pacientui.

Prasidėjus slaugos procesui namuose artimieji atlieka tokias funkcijas kaip:

  • Neformalus slaugytojas (atlieka injekcijas, žaizdų perrišimus, medikamentų administravimą ir pan.);
  • Tarpininkauja ir dirba komandoje su sveikatos priežiūros bei socialines paslaugas teikiančiais specialistais;
  • Konsultuoja, valdo informaciją, atlieka derybininko vaidmenis.

Būtina paminėti tai, kad ambulatorinių slaugos paslaugų teikimo namuose procese atsiranda tam tikras laiko tarpas, kuris gali būti vadinamas pereinamuoju laikotarpiu. Tai yra toks laikotarpis, kuris atsiranda nuo to laiko, kai pacientas, pvz. patyręs insultą, išleidžiamas gydytis ambulatoriškai. Šiuo laikotarpiu kyla įvairiausios situacijos, kurios be galo apsunkina slaugos procesą namuose, dėl suprastėjusios slaugos kyla pavojus pacientui, didėja pakartotinos hospitalizacijos tikimybė ir pan. (4 pav.)

4 pav. „Pereinamasis laikotarpis“ teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Labai svarbu akcentuoti tai, kad teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose, tiek pacientą slauganti asmuo, tiek pats slaugomasis, patiria tiek neigiamų, tiek teigiamų aspektų, kurie įtakoja slaugos procesą namuose. Ambulatorines slaugos paslaugas teikiančių specialistų komandai būtina analizuoti visą slaugos procesą, identifikuojant šiuo aspektus ir juos valdant (5 pav.).

5 pav. Paciento ir artimųjų neigiami ir teigiami ambulatorinės slaugos paslaugų namuose proceso aspektai.

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Valdant paciento ir jo artimųjų patiriamus neigiamus aspektus pirmiausia būtina juos analizuoti. Šiuo metu nėra sukurta vieningos neigiamų aspektų vertinimo instrumento ar priemonės teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose, tačiau tikslinga remtis tokiomis priemonėmis kaip aplinkos stebėjimas, įsiklausymas į pacientą ir jo artimuosius, artimųjų dalyvavimo slaugos procese stebėjimas ir pan. Praktikos metu nustatyta, kad pakankamai dažnai apie neigiamus aspektus yra nutylima, tačiau tą atskleidžia esant aplinka ir kiti požymiai, pavyzdžiui, besiformuojančios pragulos, nors paciento būklė stabili, aprūpintas pragulų profilaktikos priemonėmis.

Mokslinėje literatūroje ir teisės aktuose pabrėžiami pacientų poreikiai ir jų tenkinimas, antrame plane paliekant artimųjų poreikius, kurių netenkinant žymiai bloginamas slaugos procesas paciento namuose. Pagrindiniai artimųjų poreikiai, kuriuos būtina tenkinti, siekiant užtikrinti kokybišką slaugos procesą namuose:

  • Psichologiniai poreikiai: suteikti slaugai reikalinga informaciją, pagalba priimant reikalingus sprendimus, mokyti lankstumo įvairiose situacijose, organizuoti psichologinę pagalbą, skatinamas elgesio pasikeitimas, mokoma valdyti konfliktus ir pan.;
  • Edukaciniai poreikiai: suteikiama informacija apie artimojo ligą, jos eigą, simptomus, galimas komplikacijas, mokoma elgtis įvairiose situacijos, mokoma atlikti elementarias procedūras (maitinimas, higiena, girdymas, medikamentų administravimas ir pan.);
  • Paramos poreikiai: suteikiama informacija apie pagalbos prieinamumo metodus ir poreikius, pateikiama rašytinė informacija ir instrukcijos, nuolat dalyvaujama procese, skatinama klausti ir ieškoti pagalbos, užtikrinamos finansinės ir kitokios pagalbos prieinamumas ir pan.;
  • Atokvėpis: kartu su socialines paslaugas teikiančiomis organizacijomis užtikrinti paciento artimųjų atokvėpį.

Gedėjimo laikotarpis teikiant ambulatorinės slaugos paslaugas namuose yra sunkiai identifikuojamas ir nuspėjamas laikotarpis. Visuomenėje mes neturime aiškaus apibrėžimo, kas tai yra gedėjimo laikotarpis. Dažniausiai paciento artimieji akcentuoja laikotarpį kai pacientas miršta iki neapibrėžto laiko ateityje. Tačiau gedėjimo laikotarpis iš tikrųjų prasideda kiek anksčiau, nei pacientas miršta. Jau sužinojus apie paciento diagnozę, neišvengiamą ligos progresavimą ir mirtį, paciento artimieji pradeda gedėti: jaučia pyktį, skausmą, neviltį, kaltę; bando desperatiškai ieškoti įvairiausių išeičių ir pan.

6 pav. Gedėjimo fakto pradžia

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Labai svarbus elementas teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose yra pasirengimas mirties procesui, kuris yra neišvengiamas teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose. Dėl savaime suprantamų psichologinių priežasčių apie šį etapą vengia kalbėti ne tik paciento artimieji, bet yra ambulatorines slaugos paslaugas teikiantys specialistai. Tačiau šį etapą būtina aptarti su paciento artimaisiais, juos paruošti, kad jam prasidėjus būtų išvengiama bereikalingos psichologinės įtampos, nežinojimo, kaltinimų ir pan. Pasirengimas mirties procesui neturi būti kaip atskiras slaugos procesas, tačiau turi būti integruotas, ne akcentuojamas, bet mokoma kaip elgtis įvairiose situacijose progresuojant paciento būklei. Labai svarbu paciento artimuosius informuoti apie natūralius procesus, vykstančius slaugant pacientą namuose (pvz. besiformuojančias pragulas, nykstantį raumenyną, kontakto mažėjimą ir pan.). Taip pat svarbu pacientams suteikti informaciją apie neišvengiamą mirties faktą nemistifikuojant paties fakto, t.y. būtina pateikti neišvengiamybę empatiškai, reiškiant paramą, bet nesuteikiant vilties apie situacijos pagerėjimą. Labai svarbu yra paciento artimiesiems žinoti elementarius veiksmus pacientui mirštant-mirus:

  • Būti paskutines akimirkas su pacientu (jei įmanoma);
  • Stengtis nepanikuoti, o ramiai atsisveikinti su pacientu;
  • Priklausomai nuo tikėjimo atlikti ritualus (uždegti žvakę ir pan.);
  • Iškviesti greitąją medicinos pagalbą mirties faktui konstatuoti;
  • Iš anksto apgalvoti laidojimo paslaugas teikiančią įmonę;
  • Iš anksto apgalvoti kito artimo žmogaus, kurio buvimas šalia padės, pacientui mirus, kontaktus.

Savarankiška užduotis

Sudarykite paciento, kuriam diagnozuotas išeminis galvos smegenų insultas, visiška plegija, maitinamo per gastrostomą, artimųjų (dukros, žento ir 16 metų anūko) poreikių vertinimo instrumentą.

Naudota literatūra

  1. Visuotinis Lietuvių kalbos žodynas. (2021). Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/socialine-aplinka/
  2. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2000: Teritoriniai skirtumai ir žmogaus socialinė raida. (2000). Vilnius: JTVP/SPG.
  3. Van der Maesen LJG, Walker AC. (2005a). Indicators of social quality: outcomes of the European Scientific Network. European journal of social quality, 78, 8-24.
  4. Van der Maesen LJG, Walker AC, Keizer M. (2005b). European Network Indicators of Social Quality. Final Report.
  5. McDonnell G, Heffernan M, Faulkner A. (2013). Using system dynamics to analyze health system performance within the WHO Framework. http://www.anysims.com/
  6. Kawachi I, Berkman LF. (2001). Social Ties and Mental Health. Journal of Urban Health: Bulletin of the New York Academy of Medicine, 78 (3), 458-467.
  7. Blondel F, Delzescaux S, Soins. (2010). From one generation to another, the threats of the disintegration of social ties. Soins. Gerontologie, 86, 20-23.
  8. Kloos B , Townley G. (2011). Investigating the Relationship Between Neighborhood. Experiences and Psychiatric Distress for Individuals with Serious Mental Illness. Adm Policy Ment Health, 38, 105-116.
  9. Van Lente E, Barry MM, Molcho M, Morgan K, Watson D, Harrington J , McGee H. (2011). Measuring population mental health and social well-being, Swiss School of Public Health. Published online. http://www.springerlink.com/content/j838868131013046/fulltext.pdf
  10. Chung HL, Docherty M. (2011). The protective function of neighborhood social ties on psychological health. American Journal of Health Behavior.
  11. Jurgelėnas A, Norvaišas S, Juozulynas A, Prapiestis J, Venalis A, Savičiūtė R. (2011). Sveikatos socialinio saito kokybinis vertinimas. Gerontologija, 12(2), 104-109.
  12. Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų savivaldybėse poreikio, apimtiems, išteklių nustatymas. (2011). Metodinės rekomendacijos, Vilnius.
  13. Pasaulio Sveikatos Organizacijos programa „Sveikata, 2020“. Prieiga internete: https://www.hi.lt/uploads/pdf/visuomenes%20sveikata/2013.4(63)/VS%202013%20%204(63)%20RED%20Sveikata%202020.pdf\